Nežinau, ar jums taip yra buvę: prieš didžiąsias metų šventes netikėtai užplūsta nerimas, vangumas, abejingumas, susierzinimas ir kažkoks netikrumo jausmas. Atrodo, tvarkysi kambarius, ruošies, puošies, su meile rinksi arba gaminsi dovanas artimiesiems, galvosi ką patiekti ant šventinio stalo. Ir še tau: nei energijos, nei jėgų, nei noro… Atvirkščiai – kuo anksčiau prasideda šventinis KARNAVALAS, kuo labiau miestai konkuruoja gražiausios eglės rinkimuose, kuo ryškiau blizga parduotuvių kalėdinės vitrinos, tuo giliau smelkiasi liūdesys dūšion… Už viską teks sumokėti.
KAIP leidžiame vykti tokiems beprotiškiems komerciniams dovanų pirkimo maratonams? KADA pigiai blizgantis fasadas tapo svarbiau už esmę ir turinį? KAIP mielas atvirutes ir rankų darbo smulkmenas išstūmė elektroniniai šablonai ir kičiniai niekniekiai? KODĖL nejaučiame dvasinio pakylėjimo, o tik rūpestį – kaip apkuopti namus, patenkinti pilvą ir įtikti vaikams?
Vienas tėtušis klausia, ką daryti, jei vaiko poreikiai kasmet auga ir šiemet jis paprašęs dovanos už …1000 eurų. Patarti galiu, bet ar paklausys??? Vertingų gyvenimo pamokų kaip ugdyti vaikus ne tik švenčių periodu gali duoti ir gera pažįstama, socialinės veiklos asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė Jolanta Lipkevičienė. Read more