Pedagogų streikas: rimtas įspėjimas valdžiai

„Tokio pedagogų streiko jau seniai reikėjo. Pernelyg kantrūs ir santūrūs esame. Mes vis tyliai laukėme, kada pagaliau valdžia, visuomenė atkreips dėmesį į nesibaigiančias mūsų problemas. Mūsų profsąjungos visuomet stengėsi gražiuoju tartis, bet valdžios keičiasi ir negirdi. Kol pagaliau subrendome ir suvokėme: jei nesusivienysime ir nespausime valdžios – niekas nesikeis, nes jie galvoja pirmiausiai apie save“, – karčius žodžius lieja antradienį bei ketvirtadienį vykstančio įspėjamojo švietimo darbuotojų streiko dalyviai.

Reikalaujama atkurti mokinio krepšelio dydį iki buvusio 2009 m., didinti atlyginimus bei koeficientus, skirti daugiau lėšų išeitinėms pensinio amžiaus mokytojų kompensacijoms, sumažinti mokinių skaičių klasėse. Keletą dienų prieš renginį buvo paskleista informacija, kad Švietimo profesinių sąjungų reikalavimams įgyvendinti Vyriausybė 2016 m. biudžete papildomai skyrė 10 mln. eurų. Klausimas „Ar būtų skirti šie pinigai be streiko?“ pasitiktas garsiu mokytojų juoku… Juokas pro ašaras?

Įspėjamajame pedagogų streike dalyvavo 10 000 pedagogų iš daugiau nei 350 švietimo įstaigų. Aktyviausiai dalyvavo rajonų (Ukmergės, Rokiškio, Telšių, Mažeikių, Elektrėnų ir kt.) pedagogai, o iš didžiųjų miestų gausiausiai streikavo Vilniaus, Klaipėdos bei Šiaulių mokytojai. Sulaukta palaikymas iš kai kurių kitų šakų Lietuvos profesinių sąjungų bei Latvijos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LIZDA). Pedagogai jautė didelį palaikymą iš savo mokinių bei jų tėvų. 

    

Tarp streikuojančių ir visas Kauno Kovo 11 – osios gimnazijos kolektyvas – 46 mokytojai. Kai kuriems tai jau antrasis streikas. Iš kur tokia vienybė? „Stipri profsąjunga su mokytoja Aušra Papirtiene priešakyje, draugiškas kolektyvas bei administracijos palaikymas“, – aiškina mokytojai ir mano, kad pagrįstų nuoskaudų kupiniems jų žodžiams pritartų didesnė dalis Lietuvos mokytojų, atsidūrusių laikmečio girnose.

„Per krizę 2009 m. sumažintas mūsų algų tarifas taip ir liko neatstatytas. Valdžia rado galimybę atstatyti algas teisininkams, sau pasikelti, bet mums – ne. Paskaičiavau, kad vidutiniškai pradinių klasės mokytojas per 7 metus padovanojo valdžiai apie 25 000 litų,“ – piktinasi pradinukų mokytoja Raimonda Stašaitienė.

Pedagogai tvirtina gaunantys 400 – 600 eurų algos, o Švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės tvirtinimu, kai kurių atlygis yra 850 eurų „į rankas“. Tik nepatikslina, kad galbūt tai dirbantys pusantro etato. O dėl 10 mln. eurų, skubotai skirtų 2016 m. švietimo reikmėms, mokytojai suabejojo, ar tie pinigai tikrai bus tikslingai paskirstyti. Ir jeigu didins algas iki 3 proc. (o reikalavimas yra 5 proc,) tai juk kažkam gal bus padidinta dviem, kažkam vienu procentu? Šeši eurai prie algos? Ar streikuojančių reikalavimai ne per kuklūs? „Bet realūs“, – sako jie. Tiesa, visiems streikuojančiųjų reikalavimams patenkinti reikėtų 102,7 mln. eurų. Tokių pinigų Vyriausybė tikina neturinti. 

„Kodėl iki šiol nepadidino mokinio krepšelio, į kurį įeina mūsų algos, įvairios priemonės, knygos? – klausia mokytoja Gražina. –  Juolab po euro įvedimo viskas pabrango, jaučiamės kaip prašytojai, laukiame knygų nuolaidų ir pan. Apie kažkokius pirkinius jau seniai pamiršome. Ačiū tėvams, kad atneša kokio popieriaus.“

„Mokyklose daug neapmokamo darbo! Mes „susituokę“ su šiuo darbu, nešamės pamokas namo, savo sąnaudomis važiuojame į ekskursijas, seminarus, savaitgaliais dalyvaujame konkursuose su mokiniais. Ar įsivaizduojate kiek laiko mums užtrunka pasiruošti pamokoms, kurios turėtų būti diferencijuotos? O kur dar popierizmas, susirinkimai, skambučiai tėvams? Mūsų šeimos nuskriaustos, pažiūrėkite kiek pedagogų išsiskyrę, vieniši. Ar apie tai kas nors kalba? Turbūt galvojama, kad mokytojams skųstis nedera…“ 

  

Apie savo nepavydėtiną būklę pasakojo visi: ir pradinių klasių mokytojai, ir dalykininkai, ir beveik pensijinio amžiaus, ir tik atėję į mokyklą pedagogai. Jei jiems visiems blogai, kaip tai gali atsiliepti mokiniams? 

„Mes kaip nuvaryti arkliai ir laukiame pensijų. Bet jei 40 metų atidirbęs gausi 300 eurų pensijos, kaip reikės gyventi? Sužinojau, kad  turintys virš 30 metų darbo stažo gali penkeriais metais anksčiau pasitraukti į pensiją, tad „Sodroje“ pasitikslinau. Ir ką galvojate: taip, galiu, bet gausiu 30 proc. mažesnę pensiją! Ar tai ne pasityčiojimas?“ 

„Nuo mažens jaučiau pašaukimą mokytojo profesijai. Draugės mama buvo mokytoja, tad virtuvę mačiau. Bet žinoma, nebuvau tiek įsigilinusi. O kai pradėjau dirbti, pamačiau daug negerų dalykų, bet išeiti nenorėčiau. Juk pats darbas patinka…“, –  sako pradinių klasių mokytoja Ieva Vyšniauskaitė, startavusi gimnazijoje šį rugsėjį.

Visos išvardintos finansinės, socialinės, politinės problemos labai skaudina ir piktina pedagogus. Nejau valdantieji nesuvokia, kad pedagogai, tapę sistemos įkaitais, praranda svorį visuomenėje ir nesulaukia tėvų bei vaikų palankumo, pagarbos? Ypač nelengva kalbėti apie tėvų vaidmenį. Nors šiam streikui tėvai pritaria, bet visą ugdymo naštą linkę perkelti ant gerokai perkrautų mokytojų pečių. Tad VISIEMS buvo kilęs noras mesti darbą…

  

„Tai nenormalu, neteisinga, nesąžininga. Mums labai sunku dirbti. Mes mėgstame šį darbą, stengiamės kiek galime, bet kol nebus pagarbos iš ministerijos, valdžios atstovų, tol mūsų situacija nė kiek nepagerės,“ – įsitikinusi pradinukų mokytoja Skaistė Pečkienė. Jos nuomone, dabartinės švietimiečių profsąjungos darbuojasi nuosekliai ir vieningai, bet mažokai pedagogų įsijungia į jų veiklą.  

Noriu pabrėžti, kad tokios nekalėdinės nuotaikos sklando senas gražias tradicijas puoselėjančioje ir gera atmosfera pasižyminčioje Kauno Kovo 11 – osios gimnazijoje. Pasak administracijos, šito siekta ilgai ir nelengvai. O kaip tuomet jaučiasi mokytojai, kur administracija abejinga jų problemoms, o kolektyve tvyro konkurencinės nuotaikos, pavydas ir apkalbos? 

 „Taip, iš tiesų tarp mokyklų dabar didelė konkurencija, nuolatinė kova dėl kiekvieno mokinio, – neslepia gimnazijos direktorius Stanislovas Milašius. Pasak jo, nors mokykloje mokinių per kokį dešimtmetį sumažėjo perpus iki 532, bet dabar skaičius stabilizuojasi ir net po truputį auga. – Problemų švietime labai daug, nesusikalbėjimas yra aukščiau, o žurnalistams ar visuomenei už viską atsakome mes… Aš niekada nepasakysiu mokytojams, kad jie blogai daro streikuodami. Tiesiog kaip darbdavys turiu užtikrinti darbo eigą, užimti mokinius, viską derinti pagal reglamentą“.

„Lietuvoje visi turi prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta mokyklose, – griežto požiūrio laikosi direktoriaus pavaduotoja ugdymui Laima Lukšienė. – Kol nebuvo tokio ryškaus mokinių skaičiaus mažėjimo, problemos taip neišryškėjo, nebuvo tiek diferencijuotas atlyginimas, koeficientų žirklės. Prasidėjus pertvarkai, mažėjant mokinių skaičiui, atsirado didelė įtampa tarp mokytojų. Ir tai natūralu, juk tai jų darbo vieta. Mokyklose daugiausiai dirba viduriniosios kartos atstovai, kurie nieko geriau dirbti nemoka. Atrodo, mokytojų kvalifikacijos, ugdymo procesas, atlyginimų koeficientai bei kriterijai jiems įvardinti yra reglamentuoti dokumentuose. Bet sumažėjus mokinių, pačios mokyklos finansinės galimybės sumažėjo. Neslėpkime, visus motyvuoja alga. Bet mes negalime atlyginti sakykim gabiam lituanistui, kurio abiturientai šimtukininkai…“ 

„Mūsų manymu streikas pavyko, – tvirtina Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius, su kitomis penkiomis švietimo profsąjungomis organizavęs streiką. – Ir dėl to, jog jo išvakarėse valdžia „rado“ kelioliką milijonų eurų pakelti pedagogų atlyginimams, nors iki tol keletą metų atkakliai kartojo, jog tam valstybė neturi finansinių galimybių.

Bet svarbiausia yra tai, kad didelė dalis Lietuvos pedagogų ir visos švietimo profesinės sąjungos, nepaisant nemažo spaudimo iš ŠMM, kai kurių savivaldybių ir mokyklų vadovų, pademonstravo, jog pasiruošę ryžtingai ginti savo interesus. Jei įspėjamajame streike dalyvavo virš 10 000 pedagogų iš daugiau nei 350 švietimo įstaigų, tai galime tikėtis gerokai gausesnio skaičiaus, prisijungsiančio prie neterminuoto streiko, jei toks bus skelbiamas.

Taip pat labai svarbus mums yra ETUCE (European Trade Union Commitee for Education) generalinio sekretoriaus Martin Riomer palaikymas, kurį jis išreiškė savo laiške Lietuvos ministrui pirmininkui Algirdui Butkevičiui. Dėl valdžios reakcijos kol kas sunku kalbėti, nes dar neprasidėjo konsultacijos dėl galimybių vis dėl to patenkinti iškeltus reikalavimus. Tokias konsultacijas inicijuosime artimiausiu metu ir greičiausiai vėl tęsime derybas dėl Lietuvos švietimo kolektyvinės sutarties, siūlydami dėl streiko metu iškeltų reikalavimų susitarti tokiu formatu. Manau, kad reikalavimus neišvengiamai reikės koreguoti, nes nuo 2017 m. turi keistis visų biudžetininkų darbo apmokėjimo tvarka (tai padaryti yra nurodęs Konstitucinis teismas), o su ja bus koreguojami kiti teisės aktai (mokytojų atestacijos, kvalifikacijos kėlimo, darbo vertinimo ir pan.). O jei to nepavyks padaryti arba pajusime norą vilkinti derybas ir vėl atidėti sprendimų priėmimą, visos profesinės sąjungos tarsis dėl neterminuoto streiko skelbimo vasario – kovo mėnesiais.“