„Mūsų mokyklose formuojasi naujas reiškinys – „bundantys“ tėvai. Ir todėl šioje situacijoje visi švietimo sistemos dalyviai – mokytojai, administracija, mokyklų steigėjai – privalėtų būti geranoriškai nusiteikę naujų partnerių atžvilgiu, kad jų integracija į ugdymo procesą būtų kuo mažiau skausminga, kad atneštų kuo daugiau naudos ir kuo mažiau nuostolių“. (Albertas Piličiauskas. „Pedagoginio dvasingumo link“, 2012 m.)

Socialinės veiklos asociacija ,,Šviesos kampelis”, ,,Tėvų pedagogų sąjūdis”, Humanistinės pedagogikos asociacija (HPA) ir kitos nevyriausybinės švietimo srities organizacijos – tarsi mažos, bet svarbios gyvybinės ląstelės. Jų siunčiamus impulsus išgirsta gyvybingiausieji. Tie, kuriems rūpi reali Lietuvos švietimo ir pačių vaikų būklė. Kas lankosi šių organizacijų renginiuose, domisi iniciatyvomis, nepriklausomais tyrimais, suvokia jų naudą, įsitikina, kad mūsų šalyje dar yra šviesių, pokyčių savo veiksmais švietime siekiančių žmonių. Gali „pasitikrinti” į kokią sieną atrėmęs kopėčias, ant kokio laiptelio užkopęs ir kur kviečia iš paskos lipančius…

Šis straipsnis apie pedagogų bei tėvų bendradarbiavimo spragas bei pokyčius ir parengtas remiantis praktikų nuomone. Bet žinoma galima remtis ir oficialia ŠMM statistika, išorės auditų išvadomis, kurios kartais pateikia pagražintą vaizdą. Skaityk toliau