„Mūsų mokyklose formuojasi naujas reiškinys – „bundantys“ tėvai. Ir todėl šioje situacijoje visi švietimo sistemos dalyviai – mokytojai, administracija, mokyklų steigėjai – privalėtų būti geranoriškai nusiteikę naujų partnerių atžvilgiu, kad jų integracija į ugdymo procesą būtų kuo mažiau skausminga, kad atneštų kuo daugiau naudos ir kuo mažiau nuostolių“. (Albertas Piličiauskas. „Pedagoginio dvasingumo link“, 2012 m.)
Socialinės veiklos asociacija ,,Šviesos kampelis”, ,,Tėvų pedagogų sąjūdis”, Humanistinės pedagogikos asociacija (HPA) ir kitos nevyriausybinės švietimo srities organizacijos – tarsi mažos, bet svarbios gyvybinės ląstelės. Jų siunčiamus impulsus išgirsta gyvybingiausieji. Tie, kuriems rūpi reali Lietuvos švietimo ir pačių vaikų būklė. Kas lankosi šių organizacijų renginiuose, domisi iniciatyvomis, nepriklausomais tyrimais, suvokia jų naudą, įsitikina, kad mūsų šalyje dar yra šviesių, pokyčių savo veiksmais švietime siekiančių žmonių. Gali „pasitikrinti” į kokią sieną atrėmęs kopėčias, ant kokio laiptelio užkopęs ir kur kviečia iš paskos lipančius…
Šis straipsnis apie pedagogų bei tėvų bendradarbiavimo spragas bei pokyčius ir parengtas remiantis praktikų nuomone. Bet žinoma galima remtis ir oficialia ŠMM statistika, išorės auditų išvadomis, kurios kartais pateikia pagražintą vaizdą. Norvegijoje apie 70 proc. žmonių dalyvauja visuomeninėje veikloje, o Lietuvoje – tik apie 30 proc. Ar galime pasvajoti apie didesnį jų aktyvumą, svorį visuomenėje? Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) pirmininko Vytauto Budniko nuomone, jokia valdžia netrokšta stiprios opozicijos, todėl kiekvienos valdžios prigimtyje slypi noras pajungti sau ir visuomenines organizacijas. ,,Autoritarinėse valstybėse valdžiai neįtinkančios NVO paprasčiausiai uždraudžiamos. Lietuvoje jos veikia nevaržomai, tačiau lojalesnės valdžiai NVO yra gausiau finansuojamos, o aršiau ją kritikuojančios – marginalizuojamos. Taip natūraliai ir klostosi valdžios ir visuomeninių organizacijų santykiai,” – sako V.Budnikas.
Viena aktyvesnių švietimo srities visuomeninių organizacijų – Lietuvos tėvų forumas jau ketvirtus metus darbuojasi mokyklų bendruomenėse, ragindamas mokytojus bei tėvus bendradarbiauti. ES lėšomis buvo vykdomas projektas ,,Darni šeima, tvari mokyklos bendruomenė – ateities Lietuva“, projektas privataus rėmėjo lėšomis „Tėvų iniciatyvos ir pokyčiai mokykloje“. Buvo skaitomos paskaitos ,,Kur vaiko laimė ir sėkmė“, pradėtas Saviugdos klubų užsiėmimų ciklas. Per šią prizmę pabandykime panagrinėti kelių skirtingų švietimo įstaigų pavydžius.
I. Mokykla bunda – tėvai žadinami
„Mano dienotvarkėje Saviugdos klubo užsiėmimai įrašyti pirmu numeriu”, – sako Kaišiadorių raj. Rumšiškių A.Baranausko gimnazijos direktorius Artūras Čepulis. Vadovauja įstaigai 18 metų. Mokykloje mokosi 390 mokinių.
„Dar nesu girdėjęs apie valstybinių švietimo įstaigų glaudaus bendradarbiavimo su tėvais pavyzdžių. Tiesiog tai ne prioritetinė sritis. Kartais paskaitau internete apie išorės audito išvadas: sukurti mokyklos ir tėvų bendradrabiavimo sistemą. Bet tokio modelio dar tikrai nėra. Žinoma, pradinėse klasėse santykiai šiltesni, paprastesni, pedagogai su vaikų tėvais intensyviau bendrauja. Galbūt mažosios mokyklos irgi gali tuo pasigirti. Bet tikrai ne ilgosios ar išgrynintos gimnazijos, kurioms rūpi tik akademiniai mokinių pasiekimai.
O mūsų pedagogų klaidos: moralizavimas, susirinkimuose dominuojantis monologas, vieša auklėtojų ataskaita. Tai atgyvenusi sena forma ir tokiu būdu tikrai nepritrauksi tėvų į mokyklą.Vaiko elgesys gali būti svarstomas tik individualiai. Iki Saviugdos klubo atsiradimo nedaug tėvų domėjosi mokyklos gyvenimu, šventėmis, neformaliu ugdymu.
Po LTF lektorių Ramunės Želionienės, Audriaus Murausko paskaitų kažkaip „užsikabinome“. Įkurto Saviugdos klubo idėją pirmiausiai palaikėme mes, administracija, specialistai, o paskui įsitraukė keletas aktyvių tėvų, kurie nepraleidžia užsiėmimų. Ir Jolanta Lipkevičienė kaip moderatorė mums tikrai patiko. Gal mūsų ir nelabai daug (10-15), bet per metus susiformavo branduolys. Tapo įdomu susitikti, diskutuoti, atsišviežinti. Mano dienotvarkėje klubo užsiėmimai įrašyti pirmu numeriu. Iš kiekvieno susitikimo užsirašau į užrašų knygelę bent vieną mintį, kuri praverstų mokyklai. Manau, tik šio klubo dėka mes su tėvais prie arbatėlės susidraugavome, išgirdome vieni kitus ir diskutuojame kaip dar pritraukti aktyvių tėvų. Tai labai didelis žingsnis į priekį.“
,,Kalbėti mokame, klausyti mokame, bet vieni kitų neišgirstame, nemokame priimti kitos nuomonės, ypač jei ji nesutampa su mūsiške’’, – sako Renata Letukienė, Rumšiškių A.Baranausko gimnazijos Saviugdos klubo narė.
„Mūsų, kaip tėvų vaidmuo mokykloje turbūt buvo kaip dygliukas mokyklos administracijai, nes keldavome tai vienus, tai kitus klausimus. Kai įsijungiau į Saviugdos klubą, jau buvo suarta dirva. Kol kas renkamės vieną kartą per mėnesį, aptariame tam tikras temas, parinktas mūsų moderatorės Jolantos Lipkevičienės. Saviugdos klube ne tik nagrinėjame pasirinktas temas, bet ir mokomės priimti kito nuomonę, sukurti saugią aplinką pasisakyti, nepriimti kitų pasisakymų kaip asmeninių įžeidimų ar pan. Ne visada temos ir pasisakymai būna „patogūs“, tačiau būtent tokie dygliukai neduoda ramybės, išveda už komforto zonos ribų ir verčia savyje atlikti inventorizaciją: pasverti, ką deklaruoji, o ką darai, ar darbai atitinka žodžius.
Mokyklos administracijos Saviugdos klube jau nebeišskiriame – tai tiesiog žmonės su vardais, o ne pareigybėmis. Gaila tik, kad mokytojai ateina į saviugdą retkarčiais, ne nuolat, ir ne tie patys. Galbūt po metų drąsiau įvardinčiau teigiamus pokyčius, bet jei kalbėtume apie tėvų pabudimą ir norą įsigilinti, pažinti vaiką, mokyklą, bendruomenę, poreikį keistis ir keisti – tai tokių požymių tikrai yra. Aš vis dar matau tėvų ir pedagogų baimę susitikti ir kalbėtis. Pedagogai yra įpratę kalbėti, todėl per susirinkimus dažniausiai tėvai tyli ir klauso, o mokytojai nėra pasiruošę išgirsti tėvus. O ir ne visi tėvai moka išsakyti savo nuomonę tinkamai.
Palengva Saviugdos klube einame link konkrečių temų, kurios liečia mokyklą ir po truputį atsargiai pradedame jas nagrinėti, nes norime išsaugoti tai, ką jau sukūrėme – pasitikėjimą bei galimybių ir pokyčių pojūtį. Tai dar tik pradžia, bet manau daug žadanti.“
II. Tėvai bunda – mokykla miega
,,Mokytojai, kaip ir vaikai, nemėgsta kritikos”, – sako Kauno rajono Raudondvario gimnazijos direktorius Ilmaras Embrektas. 17 metų vadovauja mokyklai, kurioje su Kulautuvos skyriumi dabar mokosi 450 mokinių.
„Saviugdos klubo atsiradimas gimnazijoje, mano nuomone yra normalus dalykas. Jeigu tėvai nori šviesti vieni kitus – kodėl ne? Aš neprieštarauju. Deja, daugeliui pedagogų nepatiko LTF pirmininko A.Murausko paskaita, po kurios ir gimė klubas. Aš joje nebuvau, bet mokytojai sakė išgirdę daug kritikos ir negatyvių pastabų jų atžvilgiu. Mokytojai, kaip ir vaikai, nemėgsta kritikos, yra gana konservatyvūs. Jei nueinu į pamoką ir pasakau, kas mano galva, yra negerai, labai nepatinka… Kartais mokytojai priekaištauja, kodėl administracija konflikto metu jų neužstoja. Bet mums rūpi tiesa.
Ir nors technologijos, internetas mūsų bendravimo galimybes išplečia, bet besidominčių mokykla skaičius panašus. Per elektroninį dienyną tėvai drąsiau reiškia nuomonę, pateisina pamokas, tik nepasakyčiau, kad aktyviau dalyvautų apklausose. Tėvai domisi įvairiais klausimais, bet dažniausiai juos jaudina konkrečios situacijos: neteisingas jų nuomone pažymys, disciplinos nebuvimas klasėje, netinkamas pedagogo elgesys. Dažniausiai tėvai rūpinasi dėl savo vaiko, bet buvo ir klasės prašymų skirti ar pakeisti mokytoją, auklėtoją.
Pas mus jau mokosi buvusių mokinių vaikai, tai štai ką pastebėjau: tie, kurie buvo aktyvūs vaikai, dabar yra aktyvūs kaip tėvai. Jie daug labiau viskuo domisi. Nors visuomet buvo ir bus aktyvių tėvų, prisidedančių prie tradicijų puoselėjimo, besirūpinančių mokyklos gerove. Vėlgi anksčiau ir gimnazijos taryboje daugiau kalbėdavome su tėvais apie finansinius dalykus, o dabar viskas centralizuota, diskusijos dėl ugdymo plano beveik neįmanomos, nes daug kas remiasi į krepšelio pinigus.
Tėvų bendravimas pirmiausiai turėtų vykti klasėse, bet gerokai sumažėjus susirinkimų ir klasės valandėlių, kaip šiam procesui vystytis? Pirmiausiai todėl, kad dabar yra ne trimestrai, o pusmečiai, o antra – pagal higienos normas klasės valandėlės neturėtų būti privalomos. Pagal statistiką į klasės susirinkimus ateina 5 – 7 tėvai. Tiesa, kai po sovietmečio dogmų buvo nustota kalbėti susirinkimuose vien apie blogus dalykus, o daugiau pozityviai, tendencijos kiek gerėjo.“
,,Mums atrodė, kad esame apsiskaitę, ne patys blogiausi tėvai, bet diskusijose atsivėrėme, plačiau ir giliau pažvelgėme į mus supančią aplinką ir suvokėme klaidingus įsitikinimus, žinių spragas”, -sako Jurgita Kirkilaitė, Raudondvario Saviugdos klubo koordinatorė.
„Klubą prieš porą metų subūrėme patikėję novatoriška idėja burtis draugėn ne tik spartesniam problemų sprendimui, pozityvių pokyčių siekiui, bet ir savęs tobulinimui. Moto išsirinkome „Gali būti geriau!“, nes tai tiksliausiai atspindi mūsų siekius. Ne iš karto suvokėme, kad Saviugdos klubo tikslas – tėvystės įgūdžių stiprinimas, siekiant asmenybinių pokyčių, savęs pažinimo. Mūsų moderatorė – LTF tarybos narė, asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė Jolanta Lipkevičienė buvo su mumis tiek, kiek reikėjo. Ramiai, nuosekliai, tvirtai vedė užsiėmimus, patarė kaip burti klubą, bendrauti su administracija, sekti švietimo naujienas, stiprinti save ir veikti komandoje. Klubo dalyvių skaičius nuolat kito: pradžioje mūsų buvo 6 tėvai, 5 mokiniai, 3 mokytojai. Tad virė emocijos ir tarp skirtingų kartų bei skirtingų „barikadų“ pusių. Paskui mokytojai tyliai pasišalino, retkarčiais pasirodydavo viena, o vyresnieji mokiniai baigė mokyklą. Vyrams iš viso atrodo, kad vaikų ugdymas – mamų reikalas. Dabar esame 10 mamų.
Klubo viziją, strategiją, veiklos gaires kūrėme patys, nors yra manančių – kad tai mokyklos „užsakymas“. Tad veiklos pobūdis – kaip ir mes – labai įvairus: vyksta diskusijos įvairiausomis temomis, su mokiniais dalyvavome protų mūšiuose, radijo laidoje, seminaruose, konferencijose, mokymuose, sukūrėme savo tinklapį. Kadangi kelios Saviugdos klubo narės esame ir taryboje, tai paliečiame pačius aktualiausius klausimus.
Visaip skatiname tėvus prisidėti prie mokinių iniciatyvų rinkti makulatūrą, dovanoti knygas, organizuoti labdaros šventę, skirti 2 procentus nuo GPM, paspartinti gimnazijos renovaciją ar kitaip prisidėti prie gimnazijos gerbūvio. Tiesa, labai skaudina pačių gyventojų vangumas, abejingumas mokyklos gyvenimu, savo vaikų tinkamu ugdymu. Vis dar gajus lietuviškas bambėjimas „Vis tiek nieko gero iš to nebus!“, „komentatorių“ ar pasyvių stebėtojų sindromas. Kitiems užtenka žinojimo, kad mokykla pirmauja pagal egzaminų rezultatus Kauno rajone. Tad ir klubo strategiją šiemet po truputį keičiame link tėvų švietimo, aktyvinimo. Bet be mokyklos palaikymo tai padaryti labai sunku, nes kol kas pedagogai nuo mūsų atsitvėrę Kinijos siena…
Norėtume šiltesnių santykių su mokytojais, administracija, artimesnio bendradarbiavimo, tikro dialogo. Aišku pedagogams ramiau, kai tėvai nesikiša, neinicijuoja susirinkimų, o vienas kitas gražiai nutildomas. Mūsų nekviečia į mokyklos renginius, nėra klausę mūsų nuomonės kokiu nors svarbiu klausimu, į mūsų klube iškeltus klausimus niekaip nereaguoja. Šiaip maloniai bendraujantis direktorius nerado laiko pas mus apsilankyti ir kažkodėl nepasirašė bendradarbiavimo sutarties su LTF… Siunčiame įvairiausius signalus, nes tikrai matome, kiek daug vaikų išvyksta iš mokyklos, o kiti net nesiruošia čia mokytis.
III. Mokykla bunda – tėvai bunda
,,Kai dėl pertvarkos mūsų vidurinė mokykla tapo pagrindine, tai tik nuolatinio bendradarbiavimo su tėvais dėka nedidelė dalis mokinių renkasi mokymąsi kitose gimnazijose, o neįstoję į universitetines klases paprastai grįžta”, – sako Kauno V.Kuprevičiaus pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Gerda Kemežienė. Mokykloje mokosi 520 mokinių.
„Paprastai tėvai kreipdavosi dėl nemotyvuotų mokinių, dar vienu kitu klausimu. Tad ieškodami būdų tėvus aktyvinti savo lėšomis ėmėme samdyti Lietuvos tėvų forumo lektorius ir tikimės, kad po šių mokymų ciklo ,,ledai“ iš tiesų pajudės. Galbūt susiburs ir Saviugdos klubas. Lėšos yra iš 2 procentų, kuriuos skiria tėveliai, paskaitų suma yra juokinga, tai pusiau LTF savanorystė. Jų pozicija labai geranoriška. Žinoma, šias paskaitas ne visi vienareikšmiškai vertina. Jei tėvai nori matyti savo vaiką sveiką, jiems priešpastatomas tai, kad tėvai turi rodyti pavyzdį – mankštintis, negerti, nerūkyti ir t.t. Tėvų reakcija – na kaip čia dabar atsisakyti tokių įpročių!!! Kai keliami tokie klausimai, savaime suprantama, kyla ir prieštaravimų. Turi pasikeisti visos visuomenės požiūris, keisis ir tėvų, bet tam reikia šviesti, mokyti, kalbėti. Sunkiau tėvams surasti laiko ateiti į mokymus, ypač tiems, kurie dirba po 12-14 valandų. Kiekviena mokykla turi savo socialinį kontekstą, todėl mokyklai reikia surasti būdų, formų, kad tokiuose mokymuose, paskaitose būtų sudaryta galimybė dalyvauti tėvams.
Paskutinius dvejus metus tėvų vaidmuo pasikeitė: jie ne tik padeda atnaujinti mokyklos kabinetus, erdves, tam tikras zonas klasėse, bet ir daugiau įsitraukė į renginius, šventes, koncertus, mokinių pasirodymus. Daugiau dėmesio pradėjus skirti bendravimui su tėvais, suaktyvinus mokykloje formalią ir neformalią veiklą pirmose klasėse atsirado daugiau mokinių. Tėveliai veda edukacinius užsiėmimus, profesinio švietimo pamokas, ekskursijas savo darbovietėse. Štai Kalėdinės eglutės įžiebimo šventėje, kuri organizuojama jau 4 metus, pirmais metais tik mokiniai su klasės vadovais ir keletas tėvų dalyvavo, o dabar mokyklos salė nesutalpina visų tėvelių. Pokyčiai nevyksta taip greitai. Turi pasikeisti nuomonė, kad ne tik mokyklos atsakomybė išmokyti vaiką, kad be tėvų įsitraukimo į mokinių mokymo/si procesą gerų rezultatų tikėtis neverta.“
IV. Tėvai negali miegoti
Laura T., Kauno „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje besimokančio šeštoko mama, į LTF kreipėsi, nes nebežinojo, kas galėtų padėti spręsti įsisenėjusią šeimos problemą. Rankose laikydama neretą šiais laikais medikų diagnozę sūnui „hiperakyvus, dėmesio stoka, elgesio sutrikimai“, ji dėsto savo skaumingų išgyvenimų istoriją.
„Taip, sūnus toks – judrus, plepus, aktyvus, kartais neklusnus. Bet jis nebuvo blogas vaikas, lengvai bendraudavo, pasisiūlydavo padėti, kiti jį net pagirdavo. Pradinėse klasėse mokėsi gerai, bet jau ketvirtoje klasėje ėmė kilti problemų dėl elgesio, drausmės. Pasipylė pastabos, priekaištai iš auklėtojos, – prisimena mama. – Domėjausi, lankiau susirinkimus, reaguodavau į visas pastabas, kartais bandžiau apginti savo vaiką. Gero tuomet nepasakydavo nieko, tik tai, kas blogai. Kaltino mus, kad nesirūpiname vaiku, neauklėjame jo, kartais net atsisakydavo kalbėti. Palaipsniui tapo ne taip svarbu, kas iš tiesų kokioje situacijoje kaltas – jis ir mes tapdavome atpirkimo ožiais”.
Pašnekovė mąsto, ar nepadarė klaidos, kad nuo penktos klasės neperkėlė sūnaus į kitą mokyklą, nes analogiškai pasielgę dviejų „sunkesniųjų“ vaikų tėvai nesigaili. Juolab, kad vienturtį sūnų auginanti šeima pakeitė gyvenamąją vietą. Berniukas pateko pas, pasak mamos, išankstinę nuostatą turėjusią auklėtoją – buvusios pradinių klasių mokytojos seserį, kuri dėstė rusų kalbą. Mama stebisi, kad ši mokytoja per du mėnesius kažkaip „nepastebėjo“, kad penktokas mokosi rusų kalbos jos grupėje. Pasipylę pagrįsti ir nepagrįsti priekaištai dėl elgesio, patarimai keisti mokyklą (esą vaikui per toli važinėti) – situaciją tik aštrino. Berniukas negalėjo niekuo pasiskųsti auklėtojai, nors namo grįždavo ir perplėštu švarku, sudaužytais akiniais, su mėlyne. Jei pamokose jis pasakydavo, kad ko nors nesupranta, mokytojai liepdavo nutilti, įrašydavo minusą į kaupiamąjį balą arba liepdavo eiti į drausmės klasę. Būdavo mokytojų žeminamas prieš visą klasę. Ypač istorijos mokytojas svaidėsi įžeidžiamais žodžiais, o į tėvų pastabas atšaudavo, kad juokauja.
Mama lankėsi mokykloje, net įsiprašydavo į pamokas. „Pusė mokyklos mokinių vaikšto su ne pačiomis tvarkingiausiomis uniformomis, pamokose tikrai visi gauna pastabų ir nieko, o maniškis visuomet užkliūna, – nuoskaudą liejo Laura T. – Auklėtoją pakeitėme, bet kas iš to? Mokytojai tai tie patys.“
Tad nenuostabu, kad šeštoko mokymosi motyvacija tik prastėjo, jis nebenori eiti į mokyklą, tapo piktas, nervingas. Pačios mamos sveikata blogėja, šeimoje kaupiasi įtampa. Pagaliau mokykloje buvo sušaukta Vaiko gerovės komisija, kurioje ponia Laura teigė patyrusi psichologinį spaudimą ir pasigedusi geranoriško, pozityvaus požiūrio. Gerai vaiko nepažinojusi psichologė nustatė daug sutrikimų, pasiūlė siųsti jį į Pedagoginę psichologinę tarnybą bei pas medikus. „Tai štai, iš visų specialistų surinkome anketas, dokumentus, kuriose matosi jų išvados. Taip, jis hiperaktyvus, bet tuo pačiu tvirtinama, kad jo amžiuje – tai normalu. Mes ne kartą klausėme savęs ir kitų – ką ne taip darome? Kur mūsų auklėjimo klaidos, kaip galime padėti savo sūnui? Bet iš mokyklos pagalbos nesulaukėme. Atvirkščiai – jam įskiepijo, kad jis blogas, – guodžiasi ji. – Jis ir pats ėmė taip save vertinti ir kitoks nebenori būti. Kiek daug yra Lietuvoje tėvų, kurie neieško išeities, jų vaikai vos vos ištempia mokykloje iki 16 metų, o ką paskui veikia? Kodėl tokios dažnos depresijos, savižudybės, kitokios baisybės. Negaliu būti abejinga, tad informaciją pati renkuosi. Turbūt aš atrodau keista mama, kad taip viskuo domiuosi, tad džiaugiuosi iš kolegės išgirdusi apie Lietuvos Tėvų forumo tarpininkavimą“.
Ji pripažįsta: kartu su LTF atstove buvo drąsiau pirmą kartą eiti pas mokyklos direktorę. Iš tiesų vadovė apie jos problemas ir konfliktus su pedagogais nieko nežinojo ir buvo gerokai nustebusi, kodėl mama jau anksčiau nesikreipė į ją. Buvo iškviesta socialinė pedagogė, pasitarta su kitais specialistais. Priešingai socialinės pedagogės nuomonei, direktorei šis atvejis neatrodė kažkuo ypatingas ir ji pažadėjo atkreipti dėmesį į judrųjį šeštoką. Buvo pasiūlytas nuotolinis mokymas.
„Tėvai linkę į dialogą, tačiau nenoriai įsiklauso į mokyklos specialistų siūlymus”, – tvirtina Kauno „Atžalyno“ vidurinės mokyklos direktorė Nijolė Jukštienė. Įstaigai, kurioje 650 mokinių, vadovauja 9 metus.
„Hiperaktyvių mokinių mokykloje turime ne vieną, šis atvejis nėra išskirtinis. Minėto berniuko elgesio problemos pastebėtos dar pradinėje mokykloje. Mokytoja konsultavosi su socialine pedagoge, buvo bendrauta su tėvais.Tėvai linkę į dialogą, tačiau nenoriai įsiklauso į mokyklos specialistų siūlymus. Perkėlus į kitą klasę tėvams ir mokiniui atrodo, kad reikalai pagerėjo. Patarėme vaiką konsultuoti Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Jam buvo rekomenduota lankytis pas mokyklos psichologą, tačiau to jis nedarė. Manau, kad mokyklos specialistai sprendė šią problemą kvalifikuotai, tačiau mamos tai netenkino, ji net nepasinaudojo galimybe spręsti problemų kreipdamasi į mane.
Tik po to, kai mokykloje apsilankė mama ir LTF atstovė, aš asmeniškai išsikviečiau mamą. Į mano klausimą, kodėl ji nesikreipė į mane, mama nežinojo ką atsakyti. Mudvi pasikalbėjome, aptarėme problemas. Po to pasikvietėme ir sūnų. Manau, kad susitikimas buvo naudingas, nes mokinys jau apsilankė pas mokyklos psichologę. Be abejo, jo elgesio problemų vis dar yra, bet bendromis specialistų, tėvų, paties vaiko ir mano pastangomis mes darysime viską, kad reikalai kryptų į gerąją pusę. Manau, kad LTF tarpininkavimas padeda tėvams.“
Budėtojai ar budintojai?
Minėtos nevyriausybinės švietimo organizacijos dažnai kviečia į konferencijas, seminarus, mokymus, darbuojasi mokyklose, švietimo centruose su pedagogais, tėvais, mokiniais, tarpininkauja sprendžiant konfliktines situacijas. Dažniausiai savanoriškai, aukodami savo laiką. Ir žinoma, sulaukia nepelnytos kritikos, ypač iš pedagogų pusės. LTF atstovai kuruoja beveik tris dešimtis Saviugdos klubų Lietuvoje ir po truputį plečia veiklą. Pastebėta, kad vienur aktyvesni mokyklos nariai, kitur vyresniųjų klasių mokiniai, bet aktyviausi vis tik yra tėvai. 
Kodėl ėmė steigtis šie klubai ? “Saviugdos klubų idėja gimė ne šiaip sau. Mes pastebėjome po vienkartinių seminarų fejerverkų įspūdį – gražu, gerai, bet greitai užgęsta. O turime jausti nuolatinę paramą visame kame ir efektyviau siekti tikslų. Užsienyje normalu kreiptis pagalbos, kol dar problemos neįsišaknija,- pasakoja 10 klubų kuruojanti socialinės veiklos asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė, LTF tarybos narė Jolanta Lipkevičienė (žr. nuotr.) – Būna, kad iš pradžių administracija nori su tėvais bendrauti, o kai tėvai išsako lūkesčius, mokytojai puola, ginasi. Tuomet tėvai sako „Ko ten eiti, jei mūsų neklauso, kalbėtis neįmanoma“. Dabar tie patys pedagogai juokiasi iš savo pirmų tokių įspūdžių ir kviečiasi tuos tėvus, kurie iš pradžių atrodė „ne tokie“. Arba štai: tėvai pastebi pedagogų klaidas, neteisingus įvertinimus. Pedagogai prieš tokius „drumstėjus“ sukyla, pajungia kitus klasės tėvus, nustato vienus prieš kitus. Ugnis užgęsinama, bet problemos lieka…Labai norėčiau pagirti Rumšiškių A.Baranausko bei Vilkijos gimnazijas, Kazlų Rūdos mokyklas (žr. nuotr.apačioje), Marijampolės Meilės Lukšienės Švietimo centrą, Kėdainių J. Paukštelio pagrindinę, Kauno „Šviesos“ pradinę mokyklas. Čia jau bręstama rimtiems pokyčiams bendradarbiavimo su tėvais srityje”.
„Tikiu, kad saviugdos klubų pagalba susidarys kritinė sąmoningų žmonių masė, kuri prisidės prie to, kad švietimas iš tiesų būtų visuomenės priekyje, kad atsirastų daugiau galimybių alternatyvoms, kad sukurtume savo vaikams tokias aplinkas, kur jie turės galimybes save pažinti geriau, atrasti savo kelią,” – pritaria Indrė Pavinkšnienė, asociacijos ,,Tėvų pedagogų sąjūdis” vadovė, Saviugdos klubų moderatorė.
Paklaustos apie vyraujančius mokyklose pedagogų – tėvų santykius, pašnekovės įvardija kaip gana šaltus, pasyvius, tarsi abi pusės kalbėtų skirtingomis kalbomis. Abiems pusėms trūksta emocinio raštingumo, dialogo kultūros, kritikos pripažinimo. Gyvo bendravimo nedaug belikę. O jeigu jis ir vyksta tai kaip mūšio lauke: kas ką įveiks? Psichologės, Saviugdos klubų moderatorės Rasos Lydekienės nuomone, daugumoje Lietuvos mokyklų nėra stiprūs bendruomeniniai ryšiai, o atsakomybę abi suaugusiųjų šalys linkę perkelti viena kitai, ieškoti kaltų. “Taip iššvaistoma labai daug energijos, kuri bendradarbiaujant komandoje galėtų būti panaudota vaikų labui, problemų sprendimui. Aktyvūs, sąmoningi tėvai ir jų idėjos neretai slopinamos. Asmeniniai interesai dažnai svarbesni už bendradarbiavimą, bendro tikslo siekimą“, – tvirtina psichologė. Ir pripažįsta, kad ne visi mokyklų vadovai suvokia LTF misiją. Neretai jie pakviečiami tam, kad „užsidėti dar vieną pliusą“ vykdant planą arba kaip pasyviųjų tėvų masalas. Būna, kad saviugdą kuria administracija su tam tikru užsakymu „apšvieskite tėvus, kad jie būtų lojalūs mums“. O LTF supažindina su mokymosi alternatyvomis, moko dialogo kultūros, telkimo, atvirumo, viešumo, kad neišstumtume vaikų į nesėkmės ruožą.
Dauguma pašnekovų pripažįsta, kad mokyklų vadovų bei administracijos vaidmuo skatinant bendradarbiavimą su tėvais – labai svarbus, net lemiamas. Kitaip sakant, per prievartą mielas nebūsi. Tiesa, jei vietos mokyklose tėvai nepageidaujami, tai jie darbuojasi kitomis formomis. Pavyzdžiui, aktyvūs tėvai įkūrė Rietavo savivaldybės Tėvų forumą.Toks savarankiškas LTF padalinys veikia ir Žemaitijoje, Klaipėdoje. O vienoje mokykloje tereikėjo užkrečiančio pavyzdžio ir psichologė subūrė dar vieną tėvų klubą. Teigiamų pokyčių esama – daugėja tėvų ir pedagogų, kurie remiantis humanistine pedagogika, akcentuojasi ne tik į tai, kaip vaikas mokosi, bet į tai, kaip jis jaučiasi mokykloje, kokiomis vertybėmis ugdomas. Kai kur jau sudaromos galimybes tėvams savanoriauti mokykloje, prisidėti įvairiose veiklose (ekskursijos, atviros pamokos, tėvų klasės), atsisakoma konkurencinių žaidimų, mokinių pageidavimai sugula į svajonių knygas. Bet ar to užtenka? Nesusikalbėjimo atvejų nemažėja, o tam tikros tėvų ir pedagogų bendravimo klaidos atveda į aklavietę. Pasak A.Piličiausko „mokykla be tėvų, kaip traukinys be garvežio“.
Vytautas Budnikas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) pirmininkas
Jurgita Jurevičienė: Kaip bendražmogiškų vertybių fone Jums atrodo demokratijos, progreso pokyčiai mokyklose? Kas labiausiai džiugina, o kas neramina?
V.B.:“Pokyčių labai daug, tačiau juos vertinčiau ne vien technologinio progreso ir mokytojų santykių su moksleiviais aspektu. Bėda ta, kad Lietuvos švietimo sistema nėra orientuota į jaunosios kartos patriotinį ugdymą ir meilę savo kraštui, Tėvynei, dėl to jaunuoliai, baigę mokyklas, visiems laikams palieka savo šalį. Ir nematyti šio reiškinio pabaigos. Matome, kaip tuštėja mūsų miestai, kaimai ir gyvenvietės. Kasmet netenkame vidutiniškai po 30 tūkst. gyventojų. Kyla klausimas: koks mūsų mokslo ir švietimo sistemos tikslas? Nejaugi tik paruošti jauną žmogų sočiam ir patogiam gyvenimui globaliame pasaulyje?
J.J.: Ar švietimo srities visuomeninės organizacijos pakankamai aktyvios, vieningos? Ar jų gausėjimas lemia rezultatą?
„Straipsnyje paminėtos nevyriausybinės organizacijos rūpinasi švietimo reikalais. Įdomu tai, kad daugelio jų veikla paremta savanoryste. Ir tai labai svarbu. Lietuvoje veikia per 18 tūkst. nevyriausybinių organizacijų (NVO), tačiau daugelis jų įsteigtos tik siekiant gauti valstybės arba struktūrinių fondų paramą. Todėl NVO gausėjimą vertinu nevienareikšmiškai. Jei žmonių susivienijimas gimsta laisvanoriškai, pavyzdžiui, siekiant ginti šeimą, kaip valstybės pagrindą, jei norima ginti vaikų ir tėvų teises, kad šeima ir valstybė stiprėtų, tuomet tai sveikintina. Jei siekiama priešingų tikslų, o jų neretai siekiama po patrauklia priedanga, ir dar gaunama finansinė parama, tuomet nėra ko džiaugtis.
Nuotraukos autorės ir iš archyvų
http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2015-m
