„Nesakau, kad kurti tokią mokyklą lengva. Bet nepaisant visko, tai reikia daryti jau dabar, nors rezultatų gali greitai ir nesimatyti. Prieš 20 metų mokyklos steigimo proga sakiau, kam ji sukurta: kad joje mokytųsi vaikai, kurie galėtų pakeisti pasaulį“, – sako 1993 m. įkurtos latvių mokyklos „Tautskola 99 Baltie Zirgi“ direktorius dr.Ojars Rode. Įstaiga ne tik deklaracijose, bet ir realybėje vaikams leidžia mokytis savo individualiu tempu, mišraus amžiaus vaikų grupėse, vadinamomis šeimynomis, sveikame mikroklimate. Mokykla turi 4 filialus įvairiose Latvijos vietose, kuriuos kūrė tėvai savo rankomis. Juose ugdosi netoli tūkstančio vaikų, pagrindinėje mokyklose nuo pirmos iki devintos klasės, o filialuose – pradinukai. Ir nors Latvijoje kaip ir Lietuvoje tai pat mažėja vaikų, šių netradicinių švietimo įstaigų populiarumas auga, vis daugiau tėvų nori atžalas ugdyti humanistinės ar holistinės pedagogikos šviesoje. Nuostabą kelia tai, kad šiuo metu, kai daugelis pedagogų tyliai ar protestuodami išgyvena švietimo reformos grimasas, o vadovai bejėgiškai skėsčioja rankomis, latviai nekonfrontuodami su valdžia, nesileisdami į jokias politines peripetijas, sugalvojo būdą kaip įsteigti ne privačią, o valstybės išlaikomą mokyklą.
Šios Drusti miestelio mokyklėlės direktorius, fizikos bei matematikos mokytojas dr. Ojars Rode, Kaune viešėjęs su kolege Agnese Rode – Danšina bei daugiavaike mama Zanda Zvigule, mielai dalinosi savo 20 metų pedagogine patirtimi konferencijoje „ Mišraus amžiaus grupių mokymosi modelio integravimas į mokyklas“. Į sususitikimus juos pakvietė socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis“, jau ne pirmą kartą inicijavusi pažangius projektus.
Kam tokia mokykla reikalinga?
Daugelis mąstytojų kaip vieną svarbiausių visuomenės pažangos garantų išskiria demokratišką švietimo sistemą. Nesunku palyginti kaip Afrikos, arabų ar kai kurių Azijos šalių diktatoriai valdo tol, kol žmonės nepradeda…šviestis. Tiesa, sukurti kažką naujo išoriškai neblogai veikiančioje švietimo sistemoje reikia iškilių asmenybių, nemenkos drąsos ir ryžto. Postovietinėse šalyse reformos švietime tapo įmanomos tik įgijus nepriklausomybę. Neliko prižiūrėtojų ir tikrintojų, bet iškilo kiti pavojai. Vengdami naujovių dalis pedagogų taip ir liko „įstrigę“ autoritarinės pedagogikos rėmuose. Kiti ėmėsi ieškoti tautinių, katalikiškų, privačių ar netradicinės (alternatyviosios) pedagogikos modelių, iš dalies arba visiškai taikyti jau veikiančiose švietimo įstaigose. Jų sėkmė gana dažnai priklauso ne tiek nuo bendruomenių poreikio, kiek nuo valdininkų nuotaikos bei politinio fono. Turi užnugarį – gali sau eksperimentuoti, o jei ne…
Savo filosofija, kūrybišku požiūriu į programų įgyvendinimą, savita vertinimo sistema, tarpusavio santykiais „Tautskola 99 Baltie Zirgi“ modelis gerokai skiriasi nuo įprastų valstybinių švietimo įstaigų. Su netradicinės pedagogikos puoselėtojais (Montesori, Valdorfo, Geros pradžios) galima atrasti daugiau panašumų nei skirtumų, nes jie visi remiasi holistinio švietimo principais. Holistinio švietimo tikslas nėra gausiai pripildyti besimokančiuosius, tarsi jie būtų tuščios pintinės, žinių, informacijos ir idėjų. Tikrasis tikslas yra ne „įdėti“, bet „išimti“, imtis iniciatyvos ir atskleisti vaiko gebėjimus. Todėl ugdymas nesibaigia mokymusi mokykloje ar universitete. Tai – visą gyvenimą trunkantis procesas.Taip, kaip sodininkas, iš mažos sėklos augindamas medį, rūpinasi ja, sudaro jai tinkamas sąlygas vystytis, apgaubia meile, taip ir mokytojas, mokykla, tėvai padeda vaikui gyvenime atrasti save. Švietimas – savirealizacijos kelionė. Holistinio švietimo skleidėjai tvirtina, kad būtina lavinti ne tik protą, bet ugdyti ir širdį, mokyti naudotis rankomis, ugdyti kūrybingumą ir lavinti vaizduotę. Deja, bet šiandien šio mokymo pasekėjų pasaulyje yra tik vos keli procentai. Dalydamiesi savo patirtimi, jie tikisi kelti žmonių sąmoningumo lygį, uždegti ugdytojus meile vaikams ir savo darbui.
„Nesakau, kad kurti tokią mokyklą lengva. Bet nepaisant visko, tai reikia daryti jau dabar, nors rezultatų gali greitai ir nesimatyti. Prieš 20 metų mokyklos steigimo proga sakiau, kam ji sukurta: kad joje mokytųsi vaikai, kurie galėtų pakeisti pasaulį. Kad jie būtų laimingi“, – paprastai sako kaimyninės šalies pedagogas dr.O.Rode, neseniai priėmęs ir lietuvių delegaciją. Lietuvius nustebino šioje švietimo šventovėje besimokančių vaikų kūrybiškumas, savarankiškumas, motyvacija, dvasingumas. Mokykla – tarytum natūralus šeimos gyvenimo tęstinumas. Vertybiniam ir akademiniam ugdymui čia lygiagrečiai padalinamas dėmesys. Nėra „muštro“ pedagogikos. Vyrauja lygiateisiškumas priimant sprendimus, dėl didžiosios dalies klausimų tariamasi su vaikais. Visada gerbiamos vaiko spontaniškos išraiškos, pvz. piešiniai matematikos sąsiuviniuose.Vaikai raginami klausti tada, kada jiems gimsta klausimas, sakyti čia ir dabar savo idėjas. Vaikų svajonės – kaip jų gyvenimo kelrodės žvaigždės kabinamos ant sienų, segamos į aplankalus ir branginamos. Žavi ne taip dažnai mūsuose dominuojantis deklaratyvus, paviršinis tonas, galybė beprasmių projektų ar technologinės įrangios, o gražiai sustyguoti esminiai dalykai. Mokydamiesi savo tempu vaikai skirtingų disciplinų lygius pasiekia skirtingu laiku, todėl jie negali pasakyti kokioje klasėje šiuo metu mokosi, nes kai kurie matematikos srityje pasiekę 8 klasės lygį, o literatūros srityje 4 klasės lygį. Kai kuriems konservatyviems pedagogams tai prilygtų pasaulio pabaigai…
Pasak stebėtojų, betarpiški tarpusavio santykiai vaikams padeda žinias įsisavinti kosminiu greičiu, kai tik ateina aktyvusis vaiko periodas ir susidomėjimo laikas. Su direktoriumi vaikai dalinasi visais rūpesčiais ir net asmeninėmis problemomis. Baigę devintą šios mokyklos klasę vaikai sėkmingai tęsia mokslus kitose mokyklose.
Šios neeilinės mokyklos direktorius dr. Ojars Rode skuba paaiškinti, kad pas juos apsilankius rugsėjį, svečiams gali pasirodyti kažkoks chaosas: nėra griežto pamokų tvarkaraščio, jokio skambučio, vaikai mokosi mišraus amžiaus grupėse, „šeimynose“ po 12 vaikų. Šių šeimynų vyresnieji gali padėti ir mokytojui vesti užsiėmimus. „Būna, kad vaikai vaikams dar geriau išaiškina, net pats stebiuosi, kaip jie taip sugeba. Ir jie labai noriai, atsakingai tą daro. Naujokai prieš pasirašydami sutartį su mūsų mokykla, gali dvi savaites lankyti, susipažinti su mokyklos tvarka, mokytojais. Nepatinka – išeina, – sako direktorius, – Pas mus tiesiog kitokia, sava tvarka. Laisvės daug, bet darome, ne ko mes norime, o ko reikia vaikų ugdymui.“ Jau daugelį metų „Tautskola 99 Baltie Zirgi“gyvena pagal gamtos, tradicijų, įvairių švenčių ritmą. Priešingai nei daugelyje švietimo įstaigų čia viskas derinama su vaikais. Ryte susirenkama 8 valandą, bet jokia tragedija, jei ir vėluojama. Pirmiausia ratelyje dainuojamos latvių liaudies dainos it kokios mantros, po to dalijamasi įspūdžiais, problemomis, aptariami artimiausi planais. Gale dainuojamas himnas. Beje, direktorius replikuoja netikintiems tėvams, kam jie gieda himną, kuriame minimas dievas. „Juk tai veidmainystė, – samprotauja visur harmonijos siekiantis direktorius. – O paskui stebimės, kodėl vaikai meluoja.“
Paprastai vaikai dirba grupelėmis po du, tris. Jei reikia – kviečia mokytojus pagalbos. Štai pavyzdžiui, matematikos pamoka prasideda dainavimu. Po to ilgokai tyla. Susikaupimas. Meditacija. O tuomet ramiai sprendžiami matematikos uždaviniai.
Pamokų laikas čia griežtai neapibrėžtas, tad būna, kad vaikai 60 minučių ar dar ilgiau kažką daro. „Ir aš jų neskubinu. O kam man juos trukdyti, jei jiems džiugu baigti darbą. Juk kaip kitose mokyklos įprasta „Ai, tuoj skambutis, vis tiek nespėsime…“ – įžvelgia kitokių įstaigų trūkumus dr.O.Rode.
Pirmadienis – mokinių atsiskaitymo diena. Bet nebaudžiami tie, jei ko ir nepadarė. Atsiskaitei ir esi laisvas, gali žingsniuoti toliau, savo užsibrėžtus tikslus pasiekti anksčiau. Galima mokslų metų viduryje baigti savo kursą ir pereiti į kitą klasę (lygį). Po netradicinių pamokų mokiniai noriai užsiima įvairiausia veikla, o namo eina apie 16.00 – 17.00 val. Mokykloje įprastos matematikos, latvių kalbos, meno savaitės.
O ką patys mokiniai mano apie mokyklą? „Man patinka ši mokykla, nes ji kitokia nei visos, mokytojos yra malonios ir nuolat šypsosi” (10 m. Laura, 10 m.) „Aš čia turiu daug draugų” (Ričardas, 9 m.) „Čia mokosi mano brolis ir sesė, todėl ir man čia patinka“ (Darta, 5 m.) „Mes mokomės ne pažymiui, o dėl žinių” (Francis, 9 m.)
Mišraus amžiaus mokinių grupių esama ir Lietuvoje
Mišrios grupės ikimokykliniame ugdyme nieko nestebina. Tai įprasta visame pasaulyje. Tačiau Lietuvoje dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus kaimo vietovėse kai kur jau veikia jungtinės klasės, tiesa, apjungiančios panašaus amžiaus vaikus. Štai Kauno rajono Saulėtekio A.Mackevičiaus pagrindinėje mokykloje yra sujungtos 2-4, 5-6 bei 7-8 klasės. Ir mokinių rezultatai dėl to nė kiek nenukenčia.
VšĮ „Saulės gojus“ įsisteigė 2004 m., ir nuo pat pirmos darbo dienos ikimokyklinukai buvo ir yra ugdomi mišraus amžiaus grupėse. 2011 m. duris atvėrusioje pradinėje mokykloje kasmet organizuojama jungtinė klasė; šiuo metu drauge mokosi trečiokai ir ketvirtokai. Mokykloje veikia ir įprastas vaikų grupavimo modelis pagal gimimo metus.
„Jei siekiame, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigoje vaikui būtų gera, turime priartėti prie namų modelio ir aplinkos. O namie, kaip žinia, tėvai neišskirsto vaikų į atskirus kambarius pagal tai, kada jie gimę. Šeimoje džiaugiamasi, kai jaunėlis mėgdžioja ir kartoja vyresnėlį, kai vyresnėlis globoja ir rūpinasi jaunėliu, kai vaikai mokosi būti ir veikti drauge. Tad kodėl darželyje ir mokykloje turi būti kitaip? Mes, suaugusieji, apsimetame jog tikime, kad vaikams geriausia, kai jie išrūšiuojami į atskiras „dėžes“ (grupes, klases) pagal vienintelį principą – gimimo datą! Kodėl mes netikime tuo, ką garsiai deklaruojame: kiekvienas vaikas individualus, kiekvieno vaiko branda skirtinga, kiekvienas vaikas ugdosi savuoju tempu ir stiliumi…?“ – retoriškai klausia mokyklos darželio „Saulės gojus“ direktorė Laima Sirutienė.
Tiesa, apie dr. Ojars Rode mokyklą ji sužinojo tik gavusi kvietimą į susitikimą su juo Kaune. Trys šios mokyklos mokytojai iš konferencijos grįžo labai patenkinti ir dėl to, ką išgirdo, ir dėl to, kad dr. O. Rode sutiko po Naujųjų metų priimti pedagogus savo mokykloje. „Labai džiaugiuosi dėl to, kad visai šalia Lietuvos yra mokykla, kurioje vyksta ugdymosi stebuklai. Mane žavi mokyklos, kuriose laužomi konservatyvūs, pasenę užvakarykštės dienos švietimo rėmai: Summerhill, Sudbury Valley, Green School Balyje… Dr. O. Rode prieš 20 metų įkurta „Tautskola 99 Baltie Zirgi“ yra dar viena stereotipus laužanti mokykla. Džiaugiuosi, kad mūsų broliai latviai turi tokią savitos filosofijos, aiškiai įvardijamų vertybių ir asmeninę laisvę bei atsakomybę puoselėjančią ugdymosi įstaigą. Ir truputį pavydžiu jiems drąsos ir ryžto keisti bene pačią konservatyviausią instituciją – tradicinę mokyklą“, – sako direktorė.
Mokyklos filosofija ir principai
Pasak mokyklos įkūrėjo dr. Ojars Rode, be atitinkamos teorijos bei filosofijos negalėtų būti ir praktikos. Jo nuomone, visose pasaulio švietimo sistemose didžiausia problema tai, kad bandoma įteigti, esą visi žmonės vienodi. „Mano tėtis buvo stalius. Jis kalbėjo: „Pažiūrėk, ar rasi miške du vienodus medžius?“. Taip ir žmonės. Kažkur mumyse užkoduoti gebėjimai, ir jei tau duota būti matematiku, tai gal ir netapsi menininku, kad ir kaip tėvai norėtų.“ Dažnai gimdytojai taip ir traumuoja savo vaikus, nukreipdami juos visai ne tuo keliu, kuris jiems skirtas. Galbūt tai tėvų nerealizuotų svajonių išraiška, bet ne daugiau.
Yra atrasta įvairiausių žmonių skirstymo būdų. Ir visai nėra kvailas toks skirstymas kaip pavyzdžiui Indijoje kastos, nes tų grupių žmonių sąmonėje jau užkoduoti tam tikri gebėjimai.Vieni jų iš tiesų yra labai dvasingi, kūrybiški, o kiti niekaip nepakyla aukščiau paprasto apčiuopiamų dalykų suvokimo.
Pagal filosofo Maslow piramidę žemiausi žmonių poreikiai yra fiziškai egzistuoti, o aukščiausi – kūrybinė saviraiška. Tai galbūt ir siekime tų aukščiausių tikslų, padėkime vaikams atsiskleisti su JŲ įgimtais gebėjimais, įžvelkime jų sąmonės potencialą? Nesakau, kad aš esu tvirtas holistinių principų žmogus, bet stengiuosi to siekti“, – tikina pašnekovas. Jo nuomone, labai ydinga švietime yra tai, kaip išskiriami gabieji, kokių nors dalykinių olimpiadų (pvz. matematikos ar biolgijos) nugalėtojai, o štai nesugebantys šiose srityse „sublizgėti“ paliekami užmarštyje. Nors galbūt jų vidinė potencija, energija ar gebėjimai yra dar stipresni, tik niekas to nepastebėjo. Tokie paprastai iškrenta iš aktyviosios visuomenės kūrėjų, ir ta pati visuomenė dėl to nukenčia.
Lektorius jokiu būdu nesisvaido ugninga kritika kitokios pakraipos mokykloms. Mat, pasak holistinio švietimo, visos mokyklos geros savaip. Reikia ir tokių, kur griežta disciplina. „Tokia mokykla kaip pas mus – ne visiems. Mes programas individualizuojame, kiekvienam pritaikome pagal jo poreikius. Mūsų tikslas atskleisti tuos gebėjimus, su kuriais vaikas atėjo į šią žemę. Štai vienas puikiai konstruoja, ardo ir sudeda traktorių modelius, nors skaityti nemoka. Kitam gal neįdomu matematika, bet jis domisi medžio apdirbimu. Mes juos vedame į dirbtuvėlės, supažindiname su juos dominančia veikla. Pastebėjome, kad užsiimant mėgstama veikla laikui bėgant jie savaime išmoksta ir skaityti, ir skaičiuoti“, – dalijasi ilgamete patirtimi mokyklos vadovas. Ir išvardija pagrindinius mokyklos principus:
*Natūralumas
* Bendradarbiavimas
* Laisvė
* Grynumas
* Meilė
* Pasitikėjimas
* Teisingumas
Šie principai -visa tai, kas telpa bendražmogiškų vertybių fone. Juk tikrai ką pasėsi, tą ir pjausi. Vaikai antruosiuose namuose turi jaustis ne blogiau nei pirmuosiuose. Saugūs, mylimi, skatinami. Atrodo, sunku atskirti, kas yra tikrieji vaikų ugdytojai: šeima ar mokykla? Kaimynai latviai teigia: pagaliau pradedame suprasti, kad abi institucijos vienodai svarbios. Mokykla gali padėti tėvams sustiprinti tai, ką jie įskiepijo savo vaikams. Beje, jie suprato dar kai ką: mokslo motyvacijai labai svarbus globalus mąstymas, tad stengiamasi su vaikais kalbėti apie labai svarbius dalykus, kuriems paprastai suaugę neranda laiko.
Mokyklos įkurtuvės už 230 eurų…
Kaip minėjome, „Tautskola 99 Baltie Zirgi“ turi Latvijoje keturis filialus, kurie nebūtų atsiradę be karšto tėvų noro ugdyti atžalas humanistinės pedagogikos šviesoje.
Zanda Zvigule – 3 vaikų mama, buhalterė – viena aktyviausių. „Mes tai pat galvojome, kaip kartu kurti mokyklą, kurioje mūsų vaikai gerai jaustųsi. Juk dar prisimename, kaip patys mokėmės ir kas buvo ne taip“, – pasakoja viešnia. Prieš penkerius metus tėvai daug diskutavo, tarėsi, o kai nusprendė – per du mėnesius įkūrė filialą – Ikskiles pradinę mokyklą. Ji yra maždaug 30 km nuo Rygos. Patys daug dirbo, plušo, remontavo, iš namų sunešė vaikiškus baldus. Įkurtuvės tekainavo 230 eurų … Pirmais metais šią mokyklą lankė 40 mokinių (5-8 metų). Antrais metais vietos savivaldybė skyrė seną 150 metų pastatą, kur tik sienos ir stogas tebuvo… Vėl bendromis jėgomis tėvai darė remontą ir vos spėjo iki rugsėjo pirmosios. Dabar mokinių yra 50, juos moko vieno vaiko mama mokytoja.Tiesa, priimami tie, kurie gyvena netoliese, o kitiems patariama kurti tokią mokyklą savo regione.
Šiame filiale visi vaikai mokosi groti kokiu nors instrumentu (kartą metuose būna muzikos savaitė), daug dėmesio skiriama kūrybai, liaudies amatams, buvimui gamtoje. Sporto salės mokykla neturi, tad kiekvieną dieną bent vieną valandą leidžia lauke. Čia vaikai maitinami tik vegetariškai, o produktus tiekia vietiniai ūkininkai. Beje, projekto dėka gauta 11.000 eurų virtuvės įrangai, tad dabar čia mielai sukiojasi ir mokiniai.
Pasak Z. Zvigulės, tėvai prisideda kas kuo gali ir nors gerai būtų, kad jie taptų dar aktyvesniais, bet apie pusę aktyvistų jau neblogai. Štai viena moko prancūzų kalbos, kiti remontuoja, treti dalyvauja įvairiuose projektuose, seminaruose. Bendruomenei tai tapo gyvenimo būdu, savotiška komuna. Tėvai palaiko draugiškus ryšius su vietos savivaldybe, savanoriais iš įvairių šalių. Ir tvirtina, kad savanorystė – didelė jėga.
Ir vis tik – ar visi tėvai, net ir įsigilinę į tokios pedagogikos subtilybes, tam pritaria? Ar vaikų skaičius šiose įstaigose didėja? „Prieštaraujama dėl nežinojimo, inercijos, nerimo keičiant įpročius ir laužant stereotipus. Mūsų įstaigą pasirinkusiems tėvams tai visiškai nebūdinga.Vaikų skaičius darželyje išlieka stabilus – grupės pilnos, todėl dabartinėmis sąlygomis daugiau vaikų negalime priimti. Mokykla aprėpiamais tempais auga, tad ateityje šioje pakopoje jungtinėse klasėse mokysis daugiau vaikų“, – įsitikinusi lietuviškojo „Saulės gojaus“ vadovė Laima Sirutienė.
„Išgirsti vaiką – mūsų darbas“
Nors ne visi nori tą suprasti, šiandienos pasaulyje mokytojai turi būti kitokie. Holistinio švietimo įstaigose mokytojo – mokinio santykiai yra kitokie. Latvių puoselėjamoje mokykloje mokytojas yra pagalbininkas, padėjėjas, o kartais ir pats tampa mokiniu. Dr.Ojars Rode dažnai kartoja savo mokiniams: „Jūs irgi esate mano mokytojai, jūs daug žinote“. Ir kaip iškalbingą pavyzdį pateikia savo dešimtmečio anūko geras anglų kalbos žinias. Kaip mokytojas jis dažnai su tuo susiduria ir stebisi, iš kur pas juos tokios žinios?
Direktorius džiaugiasi geru, kūrybišku, aktyviu kolektyvu. Čia tiesiog negali būti pasyvus, tad tradicinio autoritarinio mąstymo vyresniems mokytojams tokiame modelyje sunku priprasti, kažkas iš mokyklos išeina. O kai kuriems neryžtingiems mokytojams reikia rimtos pagalbos, nes mokiniai spaudžia ir išsunkia, įvaro į kampą.Juk niekas aukštosiose mokyklose nemoko mokytojų dirbti mišriose grupėse, o tam tikrų psichologinių gudrybių tenka išmokti. Psichologų ar logopedų mokykloje nėra. „Visi šie specialieji pedagogai – labai „madinga“. Kartą darėme mokinių, mokytojų, tėvų psichologinį testą, tai psichologai silpniausiai pasirodė. Ne veltui juokaujama, kad jiems patiems reikia pagalbos“, – tvirtina vadovas.
Muzikos, dailės ir technologijų mokytoja Agnese Rode – Danšina mano, kad jų mokyklą įmanoma išlaikyti ir puoselėti tik bendrų pastangų dėka. Burdami šeimynas mokytojai visaip eksperimentavo, kol pamatė, kad kuo mažiau kišasi, tuo geriau.Vaikai patys išsirenka lyderius, grupių pavadinimus, simbolius. Gana greitai pasijunta kaip broliai ir sesės, ir moksle, ir žaidimuose padeda vieni kitiems. Jie jaučiasi gerai, nes patys kuria savo gyvenimą. Skeptikai ironizuoja, kad „kai viskas taip puiku, gražu, argi vaikai jaučia tikrąjį gyvenimą?“ Pedagogai atkerta pastebėję, kad ir kitur jų vaikai labai lengvai bendrauja, nesunkiai įsilieja į kitus kolektyvus. Tad po devintos klasės perėję į kitas mokyklas sėkmingai tęsia mokslus.
„Tarp mūsų mokytojų ir vaikų saviti santykiai. Mes nenurodinėjame, o visada stengiamės išgirsti vaiką, ko jis nori. Tai mūsų darbas. Štai pavyzdžiui kiekvienais metais važiuojame į ekskursijas, bet ten, kur jiems įdomu: į Tartu mokslų centrą, vandens parką, kino teatrą. Jie paprastai žino, ko nori, o ko ne“, – gražiais santykiais džiaugiasi mokytoja A.Rode-Danšina.
Mūsiškės mokyklos darželio „Saulės gojus“ direktorė Laima Sirutienė tvirtina, kad pedagogams darželyje darbas mišraus amžiaus grupėse didesnių sunkumų nesukelia. Sudėtingiau mokyklos mokytojams: kaip dirbti su skirtingo amžiaus vaikais, kaip atliepti jų poreikiams ir gebėjimams, kaip derinti skirtingus programinius reikalavimus, ugdymosi tempus ir stilius,- visa tai jie turi praktiškai atrasti patys. Juk jokioje aukštojoje mokykloje šių žinių ir praktinių įgūdžių neįgyjama. „Tad mokytojui, besiruošiančiam dirbti jungtinėse (mišraus amžiaus) klasėse, reikia tvirto tikėjimo tokio mokymo teisingumu, didžiulio noro ir užsidegimo, drąsos, atvirumo, lankstumo, gilių profesinių žinių ir meistriškumo. Standartiškai mąstantis mokytojas – vykdytojas savo noru niekada nesirinks darbo tokioje klasėje“, – įsitikinusi vadovė.
Per ketvertą „Saulės gojaus“ mokyklos gyvavimo metų aplankytos kelios puikios mokyklos Lietuvoje ir užsienyje, kuriose dirbama mišraus amžiaus klasėse. Kolegų praktinės patirties pavyzdžiai, jų patarimai papildo teorines žinias, kurias motyvuoti pedagogai įgyja savarankiškai studijuodami metodinę literatūrą bei informacinius interneto srautus.
Pliusai ir minusai
Konferencijoje išklausę kaimynų latvių patirtį, lietuvių pedagogai bei švietimo problemomis besirūpinantys tėvai svarstė, ar iš tiesų naudingos mišrios grupės? O gal yra ir pavojų?
Daugelio nuomonė vis tik pasirodė teigiama.Taip kuriama šeimos atmosfera, skatinami seserystės – brolystės jausmai, ugdoma atjauta, kantrybė, bendruomeniškumas, kūrybiškumas, pasitikėjimas savimi, pagarba, tolerancija, atsakomybė ir daugybė kitų socialinių įgūdžių.Tikima, kad tokioje terpėje mažiau gimsta patyčių, lengviau galima susidėlioti prioritetus. Tik klausimas – į ką lygiuotis vyresniems mokiniams? Reikia ir bendraamžių bei išmintingo sauaugusiojo, kuris nebijotų naujų iššūkių. Kai kurių pedagogų nuomone, skirtumas tarp vaikų amžiaus turėtų būti ne mažiau kaip 6-7 m.
O praktiškai šį modelį išbandę „Saulės gojaus“ mokyklos pedagogai dar įvardija empatijos, supratingumo, rūpinimosi, globėjiškumo, dėmesingumo silpnesniems ugdymu, gebėjimu palaukti, išklausyti, sulėtinti tempą, teikti pagalbą, bendravimo įgūdžių gilinimas, galimybė būti mokytoju – vyresnėliams. O taip pat jau pastebėta ženkliai spartesniis jaunėlių vystymosi ir ugdymosi progresas, kurį sąlygoja lygiavimosi pavyzdys prieš akis – vyresnėliai. Tikriems pedagogams ši darbovietė – profesinių iššūkių įveikimo, meistriškumo diferencijuojant ugdymą atskleidimo malonumas, didžiavimasis gilesnėmis profesinėmis kompetencijomis, galimybė būti kaitos centre, džiaugsmas dėl to, kad ne su visa grupe atsisveikinama mokslo metams pasibaigus. Pedagogai mano, kad visi sveiko proto tėvai turėtų žinoti, kad buvimas skirtingiems kartu yra logiškas, teisingas, etiškas, saugus, malonus.
O kokie minusai? Inertiškiems ir konservatyviems pedagogams – nemalonus išėjimas iš komforto zonos.
Ko latviai negali?
„Tautskola 99 Baltie Zirgi“ direktorius dr. Ojars Rode:
Visiškai priešintis normatyviniams aktams, standartinių programų reikalavimams, nes valdžia neduotų licenzijos, grasintų baudomis. Nors mes ir galvojame, kad tikrai daug ko ten nereikia, neprireiks gyvenime, bet pirmos – devintos klasės kursą mūsų mokiniai vis tik turi įveikti. Norite – nenorite, bet Binomo kvadratą turime išmokti. Klausimas – kodėl? Mums aiškina, kad jis lavina mąstymą. Lyg muzika, dailė, menas to mąstymo nelavintų… Tiesiog yra dalykų, kuriuos paraleliai galime įsisavinti, nesipriešinant švietimo įstatymams. Tą ir darome.
Nefiksuoti rezultatų, nors aš jau 20 metų mokinių nevertinu ir jie moka matematiką. Pas mus kitokia vertinimo sistema, tai greičiau įsivertinimas. Mes mokomės dėl žinių, o ne dėl pažymių ir nors dažnai valdžios atstovai mus tikrina, bet nepriekaištauja, nes iš esmės „atitinkame standartus“. Tradicinių pažymių knygelių, dienynų pas mus nėra, o kaip aukštosiose mokyklose įskaitų knygelės. Kai gabus nori greičiau atlikti darbą, atsiskaityti – jis gali, nes mokosi pats savarankiškai, individualiai, pats pasirinkęs sau įdomią sritį. Net ir mėnesį prasirgę gali puikiai atsiskaityti, nuo nieko neatsiliks. Mūsų darbas – sudarome artimas jo gebėjimams sąlygas. Pernai 9 klasę baigė mokinys, kuris jau aštuntoje klasėje puikiai išlaikė egzaminus. Tuomet mes su juo ėmėme studijuoti logiką. Jis anksčiau mokėsi geriausioje Rygos gimnazijoje, bet paskui šeima nusprendė keisti mokyklą. „Aš čia labai gerai jaučiuosi, nes man nereikia atsiskaityti dėl kiekvieno pažymio, pats planuoju savo laiką kaip noriu“, – sakė jis. Kitas vaikas mano pamokose skaitė „Harį Poterį“. Aš jam nedraudžiau, nes jei tuomet būčiau liepęs mokytis matematikos, ar jis būtų paklausęs? Juk vis tiek galvotų apie Poterį… O matematikos egzaminą jis išlaikė 9 balais ir labai nedaug trūko iki dešimtuko.
Pamokose svečių nelabai pageidaujame, nors susidomėjimas didelis. Argi iš vienos pamokos galima suprasti mūsų triūsą, tikslus? Kartą kolegos iš kitos mokyklos domėjosi, vaikščiojo, stebėjo veiklą. Mes juk neįspraudžiame vaikų į rėmus, leidžiame jiems spontaniškai reikštis, kurti, piešti. Va, mokytoja su siaubu pamatė vieną tokį spontaniškos saviraiškos metu pripaišytą sąsiuvinį. O paskui paskleidė gandus, kokie esą netvarkingi mūsų mokiniai ir jų sąsiuviniai.
Problemos? Pinigai. Mes ne komersantai ir mums labai trūksta finansų materialinei bazei vystyti.
Sakoma, kad dvasinis pabudimas kils ne iš Indijos, o iš išlaikiusių kalbą, tradicijas, tautinį identitetą Baltijos kraštų. Tad į klausimą, ar Lietuvoje toks mišraus amžiaus grupių modelis įmanomas, pedagogas atsako: kodėl ne?
Autorės ir mokyklos archyvo nuotraukos
http://www.veidas.lt/veidas-nr-1-2-2015-m
