Ne visos lietuvių emigrantų svajonės išsipildo Norvegijoje. Ne visi dirba savo svajonių darbovietėse, siekia išsvajotų mokslų, gyvena prabangiuose būstuose. Bet socialinės garantijos, padorūs atlyginimai, pagarbus požiūris į dirbančiuosius palaipsniui „ištrina“ ar bent jau koreguoja svajones. Tik ne vaikams ir jaunimui. Nors ir ne tobula švietimo sistema šioje Šiaurės šalyje jiems sparnų nenukerpa.
Mažiau mokslo – daugiau laisvalaikio
Dvylikametė Dovilė Bružaitė svajoja treniruotis triukus ant batuto ir mokytis joti. Ir apie tai drąsiai pareiškia tėvams. Dabar ji – Norvegijos pietų miesto Tionsbergo Ringshoug vidurinės mokyklos aštuntokė (čia vaikai mokosi nuo 8 iki 10 kl.) Lietuvoje baigusi keturias klases, ji iš karto buvo priimta į šeštą. Kaip ir visi atvykėliai, pirmiausiai Dovilė lankė Vaivorykštės klasę Traleborg vidurinėje, o po metų, pramokusi norvegiškai, pateko į kitą mokyklą arčiau namų. Koks pirmas įspūdis norvegiškose mokyklose?
„Daug geriau nei įsivaizdavau. Pirmojoje mokykloje man atrodė, kad aplinkui labai daug lietuvių. O pernai, septintoje klasėje, kai patekau tarp norvegų, šiek tiek jaudinausi. Bet iš pradžių neteko daug mokytis, išgirdome tik informaciją, gavome knygas ir pan. Mokytojų nebuvo daug, tie patys dėstė kelis dalykus“, – gyvai pasakoja ji.
„Pamokos čia baigiasi kaip ir Lietuvoje – maždaug iki 14.30 val., bet galima mokykloje pasilikti ir ilgiau, iki 16.00 val. Jei sunku, skiriama 2 kartus per savaitę po valandą su mokytoju daryti namų darbus. Dabar jų klasėje 24 mokiniai. Beje, mokykloje valgyklos nėra, tik automatas su šokoladiniu pienu, arbata, sultimis, sumuštiniai su dešra, sūriu, vištiena, daržovėmis. Kainuoja apie 15 – 20 kronų (6-8 Lt).
Į klausimus „Ar sunku mokytis Norvegijoje? Ar mokytojai verčia mokytis?“ Dovilė kartu su mama atsako skambiu juoku. Ir parodo matematikos namų darbus aštuntokui: 12+23, 15-8, paprastos trupmenos… Kokie 5-6 uždaviniai skiriami savaitei. Ir gali pats pasirinkti kada atsiskaityti, antradienį ar penktadienį. Jokių sėdėjimų iki išnaktų, jokio streso.Tokios užduotys gerokai prajuokina jos drauges Lietuvoje…Tad nors lengviausiai jai sekasi matematika, bet labiausiai mėgsta darbelius, piešimą. Yra tokios menų ir amatų pamokos, kurių metu vaikai piešia, siuva, gamina iš medžio.
Ar mokytojai griežti? Mergaitė susimąsto. „Visokių yra. Taip, griežti tiems, kurie neklauso, kikena per pamokas, kalba be eilės. Būna, kad ir aš susilaukiu pastabų, Dovile, turi dirbti, netingėk. Jei prasižengi, mokytoja pirmiausiai įspėja, po to parašo pastabą į savo knygą ir aptaria su tėvais. Bet ir pagirti dažniausiai randa už ką.“ Jei kyla rimtesnis konfliktas, sakykim, vaikai susimuša, tai pirmiausiai patys ir bando išsiaiškinti, į mokytoją ar direktorę kreipiasi retai. Lietuvė tvirtina negirdėjusi, kad tėvus kviestų arba apie kokį „viešą teismą“.
Per klasės valandėles, anot paauglės, bendraklasiai išsako viską. Pvz. į klasę neleidžiama eiti su batais, tai kelios mergaitės, kurioms per sunku raišioti batų raištelius, išsiprašė, kad joms padarytų išimtį. Tiesa, leido tik sausu metu. Dėl gumos kramtymo auklėtoja nenusileido ir neleido…
Nei tėvai, nei pati Dovilė teigia nepajutusi diskriminacijos dėl tautybės, gabumų ar turtinės padėties. Iki 8 klasės mokiniams net nerašo pažymių, tik mokslo metų gale tėvams parodo vaiko pasiekimų įvertinimą procentais. Kaip klasė pažengė per metus sužino visi, o kiekvieno vaiko duomenys konfidencialūs. Tėvams labai svarbu ne tik tai, bet ir visiškas aprūpinimas mokymo priemonėmis. Jokių rinkliavų čia nebūna, išskyrus labdaros renginius (pvz. Afrikos vaikams). Lietuvių tėvų jau nestebina nemokamos kelionės su nakvyne, nemokamu maistu, dažni dviračių žygiai, šiukšlių rinkimas paplūdimy, dešrelių grilinimas mokyklos kieme. O išleistuvės ar kitos vaikų gabumus bei išradingumą atskleidžiančios šventės sujaudina iki ašarų.
Įstoti į aukštąją nesunku
Gabrielė Steigvilaitė, 19 metų, savo svajonių profesijos siekia Norvegijoje. Ji studijuoja interjero dizainą Oslo universitete (Norges Kreativ Høyskole.) Nuo mažens lankiusi dailės mokyklą, stačiusi ir įrenginėjusi lėlėms namus, ji jau žinojo, kuo nori būti užaugusi. Lietuvoje baigusi 4 klases, Norvegijoje iš karto buvo perkelta į 6 klasę. Pagal norvegų įstatymus dar kitoje mokykloje pasimokiusi 8-10 klasėse, o 11-13 klases baigusi meninės pakraipos mokykloje, ji įgijo vidurinį išsilavinimą ir nesunkiai įstojo į aukštąją. „Užteko nedidelio vidurkio, nes mokslai mokami, – prisipažįsta ji. – Daug visko patyriau Norvegijoje, bet jei ir galėčiau kažką pakeisti, niekada to nekeisčiau.“
„Kiek atsimenu – iš pat pradžių norvegų mokyklose labai nepatiko. Kalbos barjeras, kitokia kultūra, kitoks mąstymas. Man dar rūpėjo žaisti su lėlėmis, bet bendraamžės norvegės visai nedegė noru žaisti su žaislais. Jos buvo labiau subrendę nei aš ir pokalbių temos labai skyrėsi nuo man aktualių dalykų. Kelerius metus patyriau pašaipų, bet kai geriau išmokau kalbą, pradėjau geriau suprasti pačius norvegus. Diskriminacijos niekada nejausdavau, nes ir moksluose, ir sporte parodydavau norvegams, kad nesu iš kelmo spirta,“ – tvirtina mergina.
Norvegijos mokyklose jai patiko mokymosi programa, kad čia nespaudžia mokytis, labai ramiai į viską reaguoja, pedagogai nestresuoja ir patys nesukelia streso mokiniams. Jei nespėjai atlikti darbo nustatytu laiko, tai tau duos dar laiko… Pasak studentės,visi mokytojai, kiek jų pažinojo – buvo nuostabūs. Niekada nežiūrėjo į ją kaip į kitatautę, visada stengdavosi, kad ji pritaptų, susibendrautų ir nesijaustų atskirta. Visada pakalbindavo, jei ko nesuprasdavo, aiškindavo nors ir dešimt kartų. Norvegijos mokytojus Gabrielė labai gerbianti ir visada prisiminsianti tik geru. Kiekvienais metais būdavo klasės auklėtoja, kartais 2. Jos visada stengdavosi, kad visa klasė sutartų, kad būtų harmoningas bendravimas. Žinoma, visko pasitaikydavo.
„Man niekada nebūdavo sunku mokytis, visada esmę suprasdavau ir žinodavau, ką reikia daryti. Labiausiai patiko „lengvos“ pamokos, tokios kaip piešimas, sportas, meno istorija. Viskas, kas susiję su menu. Teko daugiau susidraugauti ir su matematika. Bet dabar domiuosi viskuo, kuo tik įmanoma,“ – aiškina mergina. Ji prisipažįsta, kad mokiniai Norvegijoje turi labai daug teisių, jie vos ne lygiaverčiai su mokytojais. Kiekvienoje klasėje veikianti Mokinių taryba veda susirinkimus, pokalbius apie tai, kas gerai, kas blogai. Ir jei kas ne taip, keičiama taip, kad mokiniams būtų geriau. Kiekvienais metais vyksta anoniminės apklausos internetu apie mokyklą, mokytojus, studijas.
Gabrielė ypač dėkinga vienai draugei norvegei, kuri supažindino su savo šeima, norvegų kultūra, dienotvarke. Pamatė, kaip pas juos vyksta šventės, kokie savaitgaliai. „Tiesa, nors įdomi jų kultūra, bet aš tokios savo šeimoje nenorėčiau pripažinti. Ir su daugeliu pažįstamų norvegų klostosi tik dalykiniai santykiai. Laikausi tolerancijos, nes ne viskas man priimtina. Gyvenimas Norvegijoje mane užgrūdino…“- sako ji.
Kur mokosi emigrantų vaikai
Tokie kaip Dovilė ir kitų šiame pietų regione apsigyvenusių emigrantų šeimų (nemažai tarp jų lietuvių) vaikai, pirmiausiai patenka į Tionsbergo Traleborg vidurinės mokyklos Vaivorykštės darželio ar mokyklos klases. Daugiau kaip penkiasdešimtmetį skaičiuojanti įstaiga tuo ir išsiskiria, kad net trečdalis mokinių čia – emigrantų vaikai. Specialių programų dėka jie mokomi norvegų kalbos bei integruotis. Ją lanko 6 – 13 metų vaikai. Mokykla iš savivaldybės biudžeto gauna 36 mln. kronų (apie 15 mln. litų) per metus. Ar tai pagrindinis motyvas direktorei bei pedagogams nuolat šypsotis?
Tionsbergo Traleborg vidurinės mokyklos direktorė Line Tonholt Borresen: “Žinoma, pinigų užtenka, bet juos reikia racionaliai panaudoti. Šiemet visose Tionsbergo mokyklose daugiau dėmesio skiriama skaitymui ir matematikai. Sudaryti planai, kiek kiekvienas vaikas klasėje turėtų išmokti. Galbūt jau žinote, kad Norvegijoje švietimo įstaigose moralinės vertybės, socialiniai įgūdžiai stiprinami be išimties visuose dalykuose, o ypač tai svarbu mūsų mokykloje dėl tautų skirtumo.“
Direktorė pasakoja daranti viską, kad neprarasdami savo identiteto, tautinio orumo, pasididžiavimo kuo gimę, vaikai suvoktų esą dalele kažkuo daugiau, pasaulio, Norvegijos piliečiais. Tai jiems neblogai sekasi vystyti per muziką teatrą, kultūros pamokas. Tuo rūpinasi mokytojai po truputį kiekvieną dieną, bent vieną kartą per savaitę tam skiriama speciali valandėle. „Socialiniams įgūdžiams lavinti be galo svarbu gera mokyklos aplinka, draugiškas mokytojų kolektyvas, gera visų nuotaika. Bet kaip pedagogai turime būti pasiruošę negerovėms, juk visko gali įvykti, esame miesto centre. Labai svarbu nuo mažens ugdyti vaikuose dorovę, kaip sakoma profilaktiškai veikti, o ne gesinti gaisrą, kai tai įvyksta… Pas mus dirba ir socialiniai darbuotojai, bet atsakingi visi mokytojai. Pirmiausiai jie privalo tartis su tėvais, spręsti problemas klasėje ir tik išskirtiniu atveju – su manimi,“ – tvirtina ji.
Kad nepavargtų, ypač mažieji, per 60 minučių pamoką keičiamas veiklos pobūdis. Kai kurias pamokas vaikai renkasi pagal pomėgius (užsienio kalbos, dailė, rankdarbiai, muzika, sportas, teatras, maisto gamyba). Būrelių mokykloje nėra.
Su džiaugsmu aprodžiusi mokyklos valdas – skirtingo stiliaus pastatus, puikiai įrengtas klases, baseiną, didelę teritoriją su stadionu, vadovė labiausiai didžiuojasi savo kolektyvu: apie 30 norvegų mokytojų bei dar 22-25 mokytojais iš kitų šalių (kaip neetatiniai, padedantys vaikams integruotis jų gimtąja kalba). Vidutinis mokytojų amžius apie 40 metų. Šiemet atėjo 6 nauji mokytojai apie 25 -30 metų.
Visi kartą per metus pildo anketas: kas mokykloje patinka, o kas ne. Mums svarbu, ar vaikai džiaugiasi čia mokydamiesi? Esame atviri visiems. Ar išeina iš mokyklos? Labai retai. Tėvai – kai kurie aktyvūs, kiti niekuomet nepasirodo. Mokslo metų pradžioje renkame po 3 tėvus iš kiekvienos klasės į tėvų tarybą vieneriems metams. Su jais tariamės dėl mokinių laisvalaikio, socialinių reikalų, kaip bendrauti su kitais tėvais. Mūsų tikslas: kuo daugiau būti kartu,“ – pasakoja direktorė. Ir priduria, kad ypač daug džiaugsmo visiems teikia bendros šventės kaip pvz. Mokyklos diena, kuomet per teatrą, muziką, šokius mokiniai demonstruoja savo gabumus, o improvizuotoje kavinėje galima skanauti nacionalinių patiekalų. Tą dieną tėvai surenka pinigus mokyklai.
Line Tonholt Borresen neslepia – prieš penketą, šešetą metų Norvegijoje buvo blogi mokinių egzaminų rezultatai. Tuomet pedagogai analizavo, lygino statistiką su kitų šalių patirtimi ir atsisakė daugelio teorinių dalykų. Reikalai pasitaisė.
Mokyklos kieme žaidžianti su mokiniais Traleborg vidurinės mokyklos mokytoja Tone Paulsen patvirtino, kad į jos klases patenka visi kitakalbiai, pirmus metus besimokantys tik norvegų kalbos įgūdžių. „Čia mokosi vaikai iš Tailando, Kinijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Afrikos šalių. Nemažai mokinių yra iš asocialių šeimų, tad mokomės elementarių įgūdžių, sprendžiame ir psichologines problemas. Jų labai skirtingas žinių, gebėjimų lygis ir mūsų tikslas tuos skirtumus po truputį išlyginti. Štai vaikai iš Tailando, kai kurių Afrikos šalių nemoka skaityti, skaičiuoti, bet pvz., iš Somalio moka skaityti. Ir nemanykite, kad visiems europiečiams lengva mokytis norvegiškai, ne, štai šiam lietuviukui irgi nelengva…Mes darome ką galime, kad išmokytume juos norvegų kalbos ir parengtume kitoms mokykloms, kurias jie vėliau lankys. Todėl klasėje pamatysite daug vaizdinių priemonių, interaktyvias lentas, medijas, poilsio kampelį norintiems skaityti, mokytis. Kad patogiau būtų mokytojui bendrauti, suolai statomi U formos. Ar kas nors mus tikrina, kontroliuoja? Tik direktorė,“ – nuo vaikų nenuleidžianti akių pasakoja patyrusi mokytoja.
Daugėja privačių mokyklų
Per 2011 -2013 m. Norvegijoje uždarytos 66 mažos mokyklos, 23 atsidarė, 175 tapo privačiomis. Nors pastarųjų daugėja, bet valdininkai stebi, kad tai netaptų verslu. Nuo 2007 m. Norvegijoje privačiomis gali tapti tik tos įstaigos, kurios turi specialią mokymo bazę ir yra: religinės, siūlančios pedagogines alternatyvas, specialiųjų poreikių vaikams arba tarptautinės. Vidutiniškai šiose įstaigose mokosi po 100 vaikų (daugiausiai tokių mokyklų yra Osle, Bergene, Trondheime). 85 procentais jos finansuojamos valstybės.
Aplankytoje Tionsbergo Jareteigen Montesori darželyje mokykloje ugdoma 110 mokinių iki 15 metų amžiaus, bet skaičius auga. Dirba 25 mokytojai, kurių vidutinis amžius apie 35 m. Darželis tėvams kainuoja 2500 kronų (apie 1000 Lt), mokykla 1000 kronų (apie 420 Lt). Nedidelėje mokykloje išnaudotos visos erdvės: foje, koridoriai, laiptinės. Iš pirmo žvilgsnio nepanašu į švietimo įstaigą, greičiau į dienos centrą ar stovyklą, nes įvairaus amžiaus vaikai laisvai bendrauja, grupelėmis ar pavieniui kažkuo užsiima (skaito, rašo piešia, mezga,žaidžia).
Pasak Montesori mokyklos mokytojas Heidi K.Richter, įkurti privačią mokyklą sunkiau nei valstybinę, nes turi būti garantuotas, kad bus pakankamai mokinių. Gerai, kad alternatyvias mokyklas teigiamai vertina ir dalinai remia valstybė. Higienos reikalavimai čia griežti, bet teisingi, panašūs kaip ir valstybinėse švietimo įstaigose. Buvusiose mokyklos patalpose įrengtos darželio grupės bei klasės, 5 tualetai, kiemas, naudojame tik popierinius rankšluosčius, skystą muilą. Baldus ir priemones įsigyjamos tik labai kokybiškus.
„Nors tėvams atrodo, kad mes per daug dirbame, vietoj įprastų kitose mokyklose žaidimų. Dažnai bendraujame su tėvais, pasakojame jiems apie vaikų pasiekimus, rodome įrašus, su kokiais iššūkiais susiduriame. Tėvai domisi mokslo kokybe, bet jokių pretenzijų ar problemų mums nekelia. Pas mus dirba tik Montesori pedagogikos kvalifikaciją įgiję pedagogai. Beje, ir kitose šalyse įgyti diplomai dažniausiai galioja, – maloniai pasakoja pedagogė. – Aš mokau mokinius, o mano vyras – kurio mama yra Montesori pedagogė Šveicarijoje – darbuojasi darželyje. Mes abu labai mėgstame savo darbą, čia puikus kolektyvas ir vaikai. Ar skiriasi mūsų mokykla nuo kitų šalių Montesori mokyklų? Kažkiek pritaikyta Norvegijai, nes mes siekiame socialinių įgūdžių, ir galbūt daugiau laiko būname lauke, išvykose.
“ Smagu buvo stebėti, kaip vyresnieji mokiniai per norvegų kalbos pamoką pristato draugams savo kurtą fantastinį apsakymą. Vieni skaito, kiti komentuoja. Juokas, šurmulys, gera nuotaika.
„Ši užduotis neprivaloma, rašė, kas norėjo mokykloje arba namie. Komentavo taip pat, kas norėjo. Pažymių nerašome, – sako Jareteigen Montesori mokyklos norvegų kalbos ir literatūros, matematikos bei geografijos mokytojas Trond Tyholdt. – Bet jeigu iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Montesori mokykloje vaikai daro, ką nori, tai tikrai taip nėra. Visiems reikia baigti tas pačias programas, kaip ir valstybinėse mokyklose.Tiesiog čia daugiau skiriame dėmesio individualiems poreikiams, mokymosi tempui, motyvacijai. Jei vaikas kažko nenori atlikti, galbūt jam per sunku? Gal per lėtai rašo, ar trūksta vaizduotės, o gal kelios užduotys neatliktos vienu metu ir jam trūksta laiko. Mes turime jam padėti suvokti: užduotis niekur nedings, kad ir savo tempu, bet turi ją atlikti. O jeigu ir paskutinis terminas „dead line“ negelbsti – kalbame su juo, kaip jis jaučiasi nepadaręs to, ką privalėjo. Mano patirtis sako, kad neverta vaikų versti mokytis, o tiesiog leisti jam pasijusti kaltu, kad nepadarė. Tai nėra malonus jausmas net ir padykusiems vaikams. Žinoma, apie viską pranešame tėvams. Jie turi matyti savo vaiko nesėkmes arba pastangas.“
Mokytojas įsitikinęs: mokiniams turi patikti tai, ką jie daro, užduotys turi teikti džiaugsmo, tad pamokose paprastai vyrauja linksma nuotaika. Beje, jis būnu klasėje tol, kol visi vaikai išeina namo (maždaug iki 16-17 val.).
Streikuoja ir norvegų mokytojai
Sumokėjo vienas lietuvis už norvegų kalbos kursus Tionsbergo Suaugusiųjų kalbų mokykloje. Bet išvakarėse jam buvo pranešta, kad mokytojai streikuoja ir teks palaukti streiko pabaigos. Ir ne tik šioje mokykloje. Keletui pažįstamų vaikų vasaros atostogos šiemet šiek tiek užsitęsė, mat pedagogai pasiryžo net nepradėti šių mokslo metų. Mokytojai streikuoja ir Norvegijoje? Valdininkai situacijos nedramatizuoja ir su skandinaviška ramybe dėsto vienos turtingiausių pasaulio šalių švietimo problemas.
Erik Tomte, Tionsbergo savivaldybės Mokyklų ir darželių departamento vedėjas: „Šiųmetis mokytojų streikas – nedažnas reiškinys Norvegijoje (vienas buvo 2008 m.) Mokytojai reikalavo lankstesnio darbo laiko bei atostogų grafiko. Kelias savaites streikavo 3 vidurinės mokyklos (iš 9) ir Suaugusiųjų kalbų mokykla. Prieš keletą metų vietos politikai bandė politikuoti, kurstyti tarp mokyklų konkurenciją, bet tam sutrukdė mūsų vadovų bendravimo kultūra, sveikas noras ne konkuruoti, o kooperuotis. Iš viso mūsų savivaldybėje dirba apie 600 mokytojų. Mūsų – Norvegijos pietų, Tionsbergo savivaldybėje sudėtinga finansinė situacija, todėl tenka mažas mokyklas (kur klasėje po 10 vaikų) uždaryti. Optimizmo teikia tai, kad žmonių daugėja, o tuo pačiu ir vaikų. Per 10 m. atsirado apie 5 000 gyventojų. Klasėse anksčiau būdavo 28 mokiniai, o dabar 30 -31. Didžiausioje mokosi apie 500 mokinių. Savivaldybė kartu su direktoriais išdirbo finansavimo modelį, kad visi būtų patenkinti. Prieš keletą metų mokiniui skyrė po 30.000 kronų, bet dabar tuos skaičius koreguojame.
Didžiausia problema: nesurenkame mokinių į aukštesniąsias vidurinės mokyklos arba profesinio ugdymo klases, kur turėtų mokiniai stoti po 10 klasių. Net ir įstoję, iškrenta po 1 metų (o reikėtų mokytis 2 arba 3 metus). Todėl dabar ruošiame projektą „Naujas šansas“ žemesnėms vidurinio ugdymo klasėms, kad juos sudominti. Beje, socialinė aplinka kartais net ir neskatina mokytis, nes tėvai gauna pašalpas, visokių papildomų mokymo priemonių dykai ir nebevertina to, neišugdo vaikuose poreikio siekti mokslo ar mokytis amato.
Ar mokytojo prestižinė profesija? Deja, čia ne Suomija, kur didžiulis mokytojų autoritetas… Skirtinguose šalies regionuose ir laikui bėgant ši samprata keičiasi, dabar pedagogų prestižas kiek kritęs, bet labai stengiamės kelti. Kai buvau direktoriumi mažoje mokykloje, mums trūko mokytojų. Mokytojai dažnai „prisiriša“ prie vienos mokyklos ir retai migruoja. Į pensiją išeinama 67 m, bet galima ir sulaukus 65, 62 metų (tik tuomet negausi maksimalios pensijos). Alga priklauso nuo dėstomo dalyko, kvalifikacijos, stažo. Pradedantis pedagogas gali tikėtis 350 000 kronų (147 000 Lt) per metus, o tai maždaug 12 250 Lt per mėnesį, kiti – 500 000 kronų (210 000 Lt), apie 17.000 Lt per mėnesį. Pagal valandų skaičių norvegiškose mokyklose pamokos išsidėliotų taip: norvegų k. ir literatūra, matematika, kūno kultūra, socialiniai mokslai, menas ir amatai, anglų k, tikyba, etika, gamtos mokslai, muzika, antroji užsienio k, sveika gyvensena, pasirenkamieji dalykai (sportas, sveikata, drama, dizainas, media, komunikacija) ir t.t.
Milenos Kolesinskaitės ir asmenino albumo nuotraukos
http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m
Šis straipsnis publikuojamas ir norvegiškai
