Kad ir skirtingose šalyse augančios mažos mergaitės Austėja, Luna ir Sofija nori būti didelės ir eiti į mokyklą. Kaip jų vyresnieji broliai ar sesės. Jos girdėjo namuose kalbant apie kažkokią baisią pandemiją, dėl kurios žmonės ėmė nešioti kaukes, sirgti ar net mirti. Nesuprato, kas tas „nuotolinis mokymas“, bet matė namiškius palinkusius prie kompiuterių ir kažko besiginčijančius tarpusavyje. Kažkas buvo ne taip, ir į jų mažas širdeles įsibrovė nerimas: „O ar mes eisime į mokyklą, į pirmą klasę?“ Tėvai jas ramino ir kaip sugebėjo ruošė pirmai klasei. Bet patys nežinojo, koks šis 2021 ųjų ruduo bus jų atžaloms. Niekas nežinojo.

O jis buvo toks…

Read more

Pasakysiu tiesiai šviesiai: vos tik tą lemtingą 2020 metų kovo dvyliktą dieną darželio šefė pareiškė, kad darželiai dėl Covid-19 pandemijos uždaromi neribotam laikui, jau kitą dieną užsiregistravau darbo biržoje (NAV). Visų pirma, situacija buvo išties beprecendentinė, nieko nežinojome apie viruso plitimą ir pasekmes, antra – aš, kaip asistentė vikar (pavaduojanti) be nuolatinės darbo sutarties teturėjau minimalias garantijas. Tas mano žingsnis pasiteisino: tereikėjo kelių dokumentų iš darbovietės ir minimaliai uždirbtų metinių pinigų, nes dėl pandemijos buvo sumažinti reikalavimai pašalpoms. Ir štai: metams paskirta pašalpa (dagpenger) dalinai prisidėjo prie šeimos biudžeto. Po metų pašalpa buvo padidinta ir pratęsta dar pusmečiui.

Read more

Stokke – nedidelis Norvegijos pietryčių miestelis prie jūros, kuriame tarp 12.000 gyventojų gyvename ir mes. Jau trejus metus. Šis miesteliukas daug kuo primena manąjį Raudondvarį prie Nevėžio, gal todėl neatsitiktinai mes čia? Pasivaikščiodami po gražias Stokke apylinkes, nuolat stebime pokyčius – tvarkomus kelius, renovuojamus pastatus, statomus naujus namus. O prieš keletą metų visai netoliese, šalia Stokke Ungdomsskole (Jaunimo mokyklos) ėmė dygti naujas mokyklos priestatas.

Išvados pačios peršasi: pirma, turbūt gausėja gyventojų bei atvykėlių. Antra, statybose dirbo ir lietuviai emigrantai. Statome sau? Juokas juokais, bet tiek Stokke darželiuose, tiek mokyklose paklausti apie lietuvių atžalas, norvegai linksi: “Ja, ja”.

Read more

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Sklandant nepasitenkinimui švietimo sistema Lietuvoje, kuriasi vis daugiau netradicinio ugdymo įstaigų, kurių dalis – nevalstybinės. O tai, kad į kai kurias net vietų trūksta – rodo ne tik didėjančią paklausą, bet ir tėvų pasitikėjimą.

Kauno rajone Smiltynuose pirmąjį rugsėjį pasitinkanti Žalioji gamtos mokykla – ne vienintelė, siūlanti gamtos prieglobstį (mano žiniomis, panašiai veikia Kardoku gamtos mokykla, Melkio, Vilniaus Valdorfo Žalioji, Demokratinė mokyklos, gal dar viena kita). Bet daugiau pasidomėjus pakaunės mokslo šventovės atsiradimo istorija, man ji kažkuo priminė garsiąją Balio Žaliąją mokyklą… Gamta, laisvė, kūrybiškumas. Atsidavę ir ieškantys pedagogai. Ekologiški statiniai ir natūralios ugdymo priemonės. Jau beveik įsivaizduoju, kaip kūrėjai bus apšaukti kažkokia „neaiškia sekta”, siurbiančia patikliųjų pinigus.    Read more

Tik patekus į šiuos darželius įmanoma suprasti kaip jie skiriasi nuo lietuviškų. Ne vien biudžeto pinigais, o laisvės ir normų, kūrybos bei taisyklių balansu. Suaugusieji čia – pozityvumo ir gerumo įsikūnijimas, draugai ir pagalbininkai. Griežtai besilaikantys pedagoginių nuostatų, ir galbūt todėl priversti kantriai aiškintis su tėvais. Ir nors mažieji čia noriai lanko darželius, kur gauna visapusišką pagalbą, rūpestį, išmoksta savarankiškumo, bendravimo įgūdžių, žaidžia lavinamuosius žaidimus ir laaaaaabai daug laiko praleidžia lauke, bet… Visuomet atsiranda nepatenkintų ar pernelyg susirūpinusių tėvelių. O toms „supermamytėms“, neleidžiančioms vaikų į darželius, sakau ir sakysiu: jūs net neįsivaizduojate, kiek netenka jūsų atžalos… Read more

Kartą bevaikštinėjant ramaus Norvegijos miestelio pakrante, tylą perskrodė nesvietiško garso muzika. Margaspalvis autobusas. Mėlynais ir raudonais kombinezonais vilkintys jaunuoliai. Krepšiai su vienareikšmiškai skimbčiojančia tara. „Gal koks roko koncertas?”. „Čia mokiniai švenčia „russ”, – paaiškino praeiviai. Pasirodo, „russefeiring“ yra tradicinė norvegų moksleivių šventė po trylikos metų mokslo. Pabaigtuvės švenčiamos tris savaites nuo balandžio vidurio, o šventės dalyviai, paprastai aštuoniolikmečiai – devyniolikmečiai, vadinami „russ“. Vienu metu galvojau – kokį ryšį tai turi su „russere” – rusais, gal dėl išgeriamo alkoholio kiekio? Read more