Tik patekus į šiuos darželius įmanoma suprasti kaip jie skiriasi nuo lietuviškų. Ne vien biudžeto pinigais, o laisvės ir normų, kūrybos bei taisyklių balansu. Suaugusieji čia – pozityvumo ir gerumo įsikūnijimas, draugai ir pagalbininkai. Griežtai besilaikantys pedagoginių nuostatų, ir galbūt todėl priversti kantriai aiškintis su tėvais. Ir nors mažieji čia noriai lanko darželius, kur gauna visapusišką pagalbą, rūpestį, išmoksta savarankiškumo, bendravimo įgūdžių, žaidžia lavinamuosius žaidimus ir laaaaaabai daug laiko praleidžia lauke, bet… Visuomet atsiranda nepatenkintų ar pernelyg susirūpinusių tėvelių. O toms „supermamytėms“, neleidžiančioms vaikų į darželius, sakau ir sakysiu: jūs net neįsivaizduojate, kiek netenka jūsų atžalos…

Ar sunku įsidarbinti pirmoje darbovietėje?

Ir taip, ir ne. Aš asmeniškai beveik dvejus metus ėjau link šio tikslo: pedagoginio išsilavinimo neturiu, nes esu baigusi žurnalistiką Vilniaus universitete (diplomas be jokių problemų buvo pripažintas Norvegijoje, bet šiai profesijai, deja,  reikia nepriekaištingų kalbos žinių). Taigi tvarkiausi dokumentus, dieninėje mokykloje mokiausi kalbos, lankiau nemokamus kursus ir visokius renginius emigrantams, savanoriavau, skaičiau daug literatūros, ir nepraleisdavau progos pabendrauti su norvegais. Daugelis, sužinoję, kad esu dirbusi vaikų neformaliame ugdyme, patarė ieškoti darbo švietimo įstaigose.

   

Mano didžiai nuostabai per savo pirmąjį darbo interviu buvau priimta 8 –iems mėnesiams darbu asistente-vikare keturiuose darželiuose “su galimybe pratęsti sutartį“. Vikarų sistema Norvegijos įvairiose srityse plačiai paplitusi: tai laikini darbuotojai, pavaduojantys nuolatinius darbuotojus, kai šie suserga, išeina motinystės/tėvystės atostogų, išvyksta į ilgalaikę kelionę ir pan. Tokiu būdu esu porą vasarų vežiojusi naktinį paštą. Daugelis taip darbuojasi mokyklose, slaugos namuose, redakcijose ir kitose įstaigose. Jeigu gerai užsirekomenduoji, po kelerių metų žiūrėk jau gauni ir nuolatinį darbą. Beje, kaip vėliau prisipažino šefės, mane priėmė pirmiausiai ne dėl įspūdingo CV, išsilavinimo, kursų gausybės ar pakenčiamos norvegų kalbos, o dėl… pozityvumo. „Tu nuolat šypsojaisi ir juokavai, o mums tokių žmonių reikia“, – tvirtino jos. Vėliau įsitikinau – gera nuotaika šiame darbe būtina!     

Taigi, mano pirmoji darbovietė Norvegijoje – nedidelis, jaukus, atokiame miestelio kampelyje tarp šimtamečių medžių įspraustas valstybinis darželiukas. Kasdien į jį tikra ta žodžio prasme skuba 36 mažieji iki penkerių metų. Dvi grupes aptarnauja aštuoni nuolatiniai darbuotojai,  du asistentai, bet dažnokai  lankosi ir praktikantai mokiniai bei studentai. Mano nuomone, šioji praktika labai naudinga jaunimui, nes iš karto pasijaučia, kas taikosi į savo roges, o kas – nelabai. Beje, čia labai laukiami vyrai, bet tik vienas kitas sugeba rasti raktą į vaikų širdis. Kartais mus aplanko kaimyninių darželių grupės, o mūsiškiai lankosi pas juos.

Tokie asistentai kaip aš čia dažnai keičiasi, nes vis tik daugeliui norvegų šis jokio išsilavinimo nereikalaujantis darbas tiesiog yra laikinas etapas, pasak jų, „ekstra pinigai“. O dažnam emigrantui – išsvajota šilta vietelė. Tiesa, norint užsigarantuoti pastovesnį darbą, didesnę algą reikia vis tik baigti specialius mokslus profesinėje arba aukštojoje mokykloje.

„Svarbiausia tavo darbe –žaisti ir draugauti su vaikais, pakelti jiems nuotaiką. Nes jie auga skirtingose šeimose ir atsineša su savimi daugybę problemų“, – nesileisdama į ilgus pedagoginius išvedžiojimus iš pradžių sakė šefė Marianne. Vėliau ji man kantriai ir išsamiai aiškino mūsų darbo niuansus, suvokdama, kad tose šalyse, iš kurių atvyksta emigrantai, vaikų teisės ir auklėjimas traktuojami kitaip.      

Kad beveik pusė vaikų yra iš mišrių šeimų, iškalbingai byloja įvairiaspalvės vėliavėlės rūbinėje ir pasaulio žemėlapis ant sienų. Vaikai noriai rodo savo tėvelių gimtines: Šri Lanka, Iranas, Islandija, Vokietija, Švedija. Ir smalsauja – o iš kur tu? Ir kodėl taip juokingai kalbi? Ir juokiasi, kai mokau juos tarti lietuviškai „ačiū“. Jiems tai panašu į čiaudėjimą „apči“. O juk iš tiesų, aš net nepagalvojau…

Žaisti ir draugauti

Iš pirmo žvilgsnio tai nesudėtinga, su vaikais susidraugavau greitai, bet… Kol nežinai norvegiškos tvarkos ir įpročių, kai esi prisiklausęs apie Barnevernet ir vaikų teises šioje šalyje, kai žodžiai pinasi galvoje, kai nutrūktgalviai tave „tikrina“ ir kartais tiesiog neklauso, lengva nebūna. „Žinok, asistento darbas yra sunkus, atsakingas ir gali būti tokių situacijų, kad nežinosi kas geriau. Tuomet kreipkis į mus,“ – geranoriškai pataria auklėtojos. Ir įspėja – su tėvais kalbėti tik apie teigiamus dalykus, o pedagogines subtilybes palikti joms. Taip ir darau – bandau sutramdyti neklusniuosius, susitarti su jais gražiuoju. „ Jie tik vaikai, jie juk tik vaikai“, – stengiuosi apsišarvuoti kantrybe ir karštligiškai mokytis tinkamų norvegiškų žodžių, kai jie išdykėliškai rodo liežuvį, spjaudosi, taškosi, beria žemes ant galvos ar tiesiog neklauso. Nenuostabu, kad kai kurie asistentai pabėga po pirmos darbo dienos ar savaitės.

      

Būna ir juokingų situacijų: tai gudručiai stalo žaidimuose mane „apžaidžia“ būtent dėl kalbos, tai rimtu veidu porina, kad „mano tėtis sėdi kalėjime“ ar panašias fantazijas. O kartą žiemą šeši mažiukai išsiprašė už darželio tvoros. Iš pradžių gražiai žaidė, o paskui kaip susitarę pabiro į skirtingas puses, dūko ant slidaus ledo, milžiniškų pusnių. Pusnys juos išlaiko, o manęs – ne… Sugaudyk, kad gudrus.

Laisvės ir normų balansas

Pirmiausiai į akis šiame darbe krito tai, kad vaikai darželyje nemiega (išskyrus keletą pačių mažiausiųjų), negauna šilto maisto ir daug laiko praleidžia lauke. Tėvai privalo pasirūpinti patogiais lauko rūbais bei avalyne, kurių čia reikia ir lietingomis dienomis, ir šaltyje. Lauke vaikams leidžiama beveik viskas, kas negresia saugumui: voliotis sniege, valgyti varveklius, taškytis balose, žaisti su purvu, lipti į medžius ir pan. Tokie vaizdeliai mane iš pradžių šokiravo, net klausiau kolegių, ar vaikai neapsirgs nuo viso to. Jos savo ruožtu manęs klausė, ar aš jau pamiršau savo vaikystę, ir ar daug sergančių norvegiukų? Ir moksliškai paaiškino, kaip per įvairiausius potyrius, judesius, emocijas vystosi vaiko motorika ir emocinis intelektas.  

   

Čia griežtai laikomasi nustatytos tvarkos: jokių mobiliųjų, kava ir arbata geriami tik pertraukos metu atskirame namuke, po pietų vaikai gauna tik po pusę vaisiaus ir pan. Niekuomet netrūksta įvairiausių kūrybai ir žaidimams skirtų priemonių, o lauke – lauko žaislų, dviratukų, slidžių. Patiko, kad patalpų erdvės nuolat atnaujinamos širmų, kilimų, užuolaidų, naujų baldų dėka. Todėl darželinukai nevaržomi renkasi veiklas: parduotuvė, ligoninė, biblioteka, konstrukciniai ar stalo žaidimai, kūrybinės dirbtuvės, drama ir t.t. Labai daug priemonių atsineša pačios auklėtojos arba tėveliai iš namų, nes vaikai mėgsta viską narstyti, išardyti, išbandyti. Nuo tokių įrankių, kokie čia duodami jauniesiems meistriukams į rankas, turbūt lietuviams akys ant kaktos iššoktų. Bet kad ir kokius cirkus krėstų vaikai, galioja tos pačios griežtos taisyklės: šalia turi būti nors vienas suaugęs, ir po žaidimų vaikai susitvarko žaislus patys.

Per manojo darbo pusmetį daug pertvarkų įvyko ir aplinkoje. Praplėsta darželio teritorija, tuo pačiu pakeičiant medinę tvorą geležine, nukirsti seni medžiai, atnaujintos sūpuoklės. Čia derėtų pasakyti, kad vyresnieji vaikai – penkiamečiai priešmokyklinukai retkarčiais vyksta į ekskursijas, dviračių žygius, lanko kaimyninius darželius, mokyklas. Taip jie pratinami prie mokyklos tvarkos.   

Šeimos mini modelis

Patogi, jauki, su visa buitine technika įrengta virtuvė – centrinė ir svarbi viso darželio vieta. Čia valgomi šventiniai pietūs pvz. per Kalėdas. Skirtingai nei Lietuvoje, vaikai maisto specialiose dėžutėse atsineša iš namų, o šilti pietūs gaminami tik kartą savaitėje. Tuomet keletas mažųjų padėjėjų uoliai pluša virtuvėje ir po to su malonumu ragaujame picas, karštus sumuštinius, žuvų kukulius, vištieną su garnyru. Beje, ir viduje, ir lauke mažieji susimaišo su vyresniaisiais ir toks mini šeimos modelis kuria jaukią atmosferą.      

Mano darželyje yra savi ritualai ir priešpiečio valandėles. Tuomet ne tik žaidžiame nesudėtingus žaidimus, bet ir kiekvienas galime išsakyti, kas guli „ant širdies“. Pedagogės atidžiai klauso mažųjų pasakojimų, o kartais paprašo vaikų pasakyti ką nors gero apie savo draugą. Ant spalvingų širdelių surašyti žodžiai – puiki raminamoji priemonė kilus konfliktams tarp vaikų.       

  Šventės ne švenčiamos, o pažymimos

Būtent pažymimos iš pagarbos įvairių tautų tradicijoms. Yra keletas pagrindinių švenčių, kurioms daugiau ruošiamasi: tai solidarumo, Šv. Liucijos ar Samių (vietiniai šiaurės kraštų gyventojai) dienos, Kalėdos, karnavalas. Mūsų pagalba vaikai mielai daro dekoracijas, įvairias puošmenas, dovanėles, kurias nešasi namo. Man įsiminė kalėdiniai pietūs, kuomet darželinukai puotavo prie dekoruotų stalų, o mes, pasirėdę kaip barmenai, aptarnavome juos. Vaikų gimtadieniai čia vyksta su savais linksmais ritualais, dainomis ir žaidimais, bet be jokių vaišių!

Beje, 2018 metais buvo pažymėta populiarios Thorbjørn Egners pasakų knygos “Gyvūnai Hakkebakke miške“ („Klatremus og de andre dyrene i Hakkebakkeskogen”) sukūrimo 65 metų jubiliejus, tad darželiuose vyko daug tai progai skirtų renginių. Smagu buvo žiūrėti kaip vaikai drauge su auklėtojomis ruošė rūbus, mokėsi tekstų, dainelių ir vaidino pagal šią pasaką sukurtoje pjesėje. Beje, dažniausiai pačios darželio darbuotojos išradingai įsikūnija į įvairius personažus ir praskaidrina mažųjų kasdienybę. Tiesa sakant, nei viename lietuviškame darželyje neteko pamatyti, kad darželio vedėja, persirengusi kokiu nors personažu, linksmintų ir juokintų vaikus arba dirbtų savo darbus prie kompiuterio, apsikabinusi keletą mažųjų.      

Su kolege vietnamiete Thuy privačiame vakarėlyje

   ***

Birželio pabaiga. Darželiai užsidaro iki rugpjūčio. Žinau – vienuolikos vaikų jau nebepamatysiu, jie trauks į mokyklas. Truputį liūdna. Bet ateis naujokai. Ir mes vėl dūksime.

 

Nuotraukos autorės