Viršelyje: Mildos Koles fotografija, Milenos Koles stilius, Rimvydo Klimo makiažas
Turbūt naršote po Mokyklos langą ir nelabai susigaudote, kodėl čia kai kurie straipsniai norvegiškai? Viskas gana paprasta: esu žurnalistė, emigravusi į Norvegiją, atkakliai bandanti čia pritapti ir tęsti mėgiamą darbą. Mokiausi norvegų kalbos laaaaabai rimtoje įstaigoje tarp daugybės pabėgėlių ir kaip sugertukas traukiau į save viską apie šią šalį.
Suvokimas, kad anglų kalbos neužteks, atėjo ne iš karto. Nes prieš keletą metų lankiausi Norvegijoje tik vasaromis (čia dirbo mano vyras) ir naktimis vežiojau paštą.
Būtent temų paieškos tinklapiui suvedė mane su įdomiais žmonėmis: pirmosiomis norvegų kalbos mokytojomis Aldona Hansen, jos dukra Vaida Zebra, sūnumi Skalmantu.
Vėliau Tønsberg Suaugusiųjų mokykloje susitikau nuostabią mokytoją Ingrid Karin Blindheim, o Stokke bibliotekoje, lankydama nemokamus norvegų kalbos kursus – pensininkę Marit Marcussen, kuri skleidė neįtikėtiną meilę aplinkiniams ir nejučia įtraukė į vietos bendruomenės gyvenimą (http://www.mokykloslangas.lt/mokytojas-visada-lieka-mokytoju). Dar vėliau keletą mėnesių ruošiausi aukščiausio C1 lygio kalbos testui (Bergens test) pas Asya Juhart, bet deja, iš penkių privalomų dalių išlaikiau tik dvi ir to nepakako tam beprotiškai sunkiam egzaminui. Taigi, kuriam laikui svajonių toliau studijuoti aukštojoje mokykloje teko atsisakyti.
Jau spėjau susipažinti ir su keliais žurnalistais, kurie daug naudingo papasakojo apie Norvegijos žiniasklaidą bei žurnalistų gyvenimą. Jų nuomone, užsieniečiams nelengva rasti kvalifikuotą darbą dėl kalbos barjero, bet stengtis tikrai verta. “Jeigu turite svajonę tęsti savo profesinę karjerą čia, tai jokiu būdu neatsisakykite”, – drąsino mane valstybinės NRK televizijos Vestfoldo regiono vadovai. O kol siekiau tos savo svajonės, dirbau darželiuose asistente (http://www.mokykloslangas.lt/kaip-dirbau-norvegiskame-darzelyje/#more-1777)
To negana: Tønsbergo bibliotekoje susipažinau su rusakalbėmis emigrantėmis Irina, Julia, Marina, Maja bei kitomis ir darbuotojams maloniai sutikus įkūrėme moterų grupelę “Imagynarium”. Ką veikėme? Žaidėme stalo žaidimą, juokavome, dalinomės patirtimi (kuri patikėkite, emigracijoje aukso vertės!), lankėmės svečiuose, vykome į Oslo operą, organizavome parodas ir pan. Deja, 2022 metų vasarį prasidėjęs karas Ukrainoje išardė mūsų grupę. Rusėms ir ukrainietėms buvo per sunku toliau nešališkai bendrauti.
Iš pradžių buvau aktyviai įsijungus į savanorystę darbui su ukrainiečių pabėgeliais, o paskui tapau konsultante valstybinėje NAV (Gerovės ir darbo įstaiga). Paradoksas, bet būtent prasidėjus tam nelemtam karui, aš pagaliau gavau darbą, labai panašų į tą mano išsvajotąjį, kur galiu panaudoti „visą organizacinę patirtį, kalbas, komunikabilumą“. Tiek mokiausi norvegų, o čia prireikė rusų kalbos. Darbas buvo labai reikalingas, prasmingas, kupinas iššūkių, bet tikrai sunkus ir atsakingas. Man patiko itin geros darbo sąlygos, padori alga, vidinė darbo kultūra, kolegiški santykiai, norvegų sugebėjimas nekaupti streso ir į viską žiūrėti paprasčiau, racionaliau.
O dar nuostabesnis nuotykis atsitiko, kai 2019 metų rudenį mane pakvietė darbuotis į Vestfoldo Lietuvių bendruomenės (VLB) lituanistinę mokyklą „Gandriukas“, apie kurią buvau rašiusi emigracijos pradžioje.
https://www.mokykloslangas.lt/trispalvis-rugsejis-lituanistinese-norvegijos-mokyklose/#more-1486
Aš – pedagogė? Iš pradžių lyg ir nustebau, o paskui pagalvojau, kad jau turiu darbo su vaikais patirties, o ir su lietuvių kalba draugauju. Sutikau, ir nė minutėlei nepasigailėjau. Pažintis su kolegomis, išradingiausios pamokėlės patiems mažiausiems, nuostabūs renginiai, širdžiai mielas facebook administravimas, planai… Ir staiga viską negailestingai sustabdžiusi Covid 19 pandemija. Mokomės gyventi kitokiame pasaulyje.
O po pandemijos reikėjo vėl viską pradėti iš naujo. Kartu su naująja VLB valdyba ėmėmės nuoseklios, organizuotos veiklos, susipažinome su tautiečiais, kvietėme į mokyklėlę, į renginius ir taip po truputį atgaivinome bendruomenę. Joninės Vestfolde, sukviečiančios iki 800 žmonių tapo VLB vizitine kortele.
Kartu su bendražyge, pedagoge, dainininke (taip pat savanore) Vaida Zebra daug dirbome, diskutavome, konsultavomės, mokėmės kaip lipdyti naują mokyklėlės komandą ir sėkmingai vystyti lituanistinį švietimą Vestfolde. Ir mums pavyko! „Gandriukas“ vėl sėkmingai pakilo skrydžiui!
https://www.facebook.com/MokykleleGandriukas
Sparčiai besiplečiančiai mokyklai reikėjo administratoriaus, o vėliau ir naujo vadovo – dėl begalinio užimtumo pasitraukus buvusiai vadovei Vaidai. Teko imtis šio atsakingo vaidmens, nes daugiau norinčių nebuvo… O kai 2023 m. rugsėjį startavome su 65 vaikais, atėjo suvokimas, kad tai jau tapo rimtu darbu, gerokai viršijusiu savanorystės ribas.
Taigi. Ok. Jaučiuosi tarsi savo straipsnio “Lietuviškos svajonės su norvegiškais prieskoniais” herojė…
O kas aš iš tiesų?
Dabar aš Jurgita Jurevičienė (o iš tiesų esu Kirkilaitė). Esu nenuorama žurnalistė, dar aštuntos klasės rašinėlyje pareiškusi ketinimus ja tapti… Žinoma, tuomet nė nenutuokiau, kad laukia galybė išbandymų: vaikiški literatūriniai bandymai „Moksleivyje“, nugalėta skeptikų nuomonė („Neįstosi tu į tą žurnalistiką, ten tik ponų vaikams!“), o vėliau – septyniskart laikyta lietuvių kalbos įskaita (svarus pasiteisinimas – mano tėvai iš Šančių), adrenalino vakarai prieš egzaminus…
Mūsiškiai
Mūsų Vilniaus universiteto žurnalistų kartai (1987-1992 m.) teko studijuoti sudėtingu šalies istorinių permainų laikotarpiu. Pasaulio gelbėjimo operacijai prilygstantis darbas skubiai iškeptoje naujienų agentūroje, virpančios kinkos atliekant praktiką „Kauno dienoje“, prižiūrint griežtos motiniškos rankos redaktorei Teklei Mačiulienei – tebuvo profesionalaus darbo įžanga.
Didžiuojuosi mūsų žurnalistų šutve: Audrius Siaurusevičius, Audrė ir Gintaras Kudabos, Jurga Baltrukonytė, Valdas Puteikis, Rasa Karmazaitė, Jaunius Matonis, Jolanta Butkevičienė, Auksė Kontrimienė, Rytis Juozapavičius, Juras Jankevičius, Rasa Žemaitienė, Paulius Lileikis, Saulius Ramoška ir daugelis kitų puikių žurnalistų.
Pradžioje tebuvo „Vizijos“ ir „Miražai“
Aišku, su pirmąja buitine kamera (tuomet tai buvo tarsi aštuntas pasaulio stebuklas) nufilmuoto naivaus siužeto naujakurė „Kauno plius TV“ nepriėmė, bet aš kažkuo jiems tikau. Šiek tiek darbelio žiniose ir jau išdidžiai vedu autorinę laidą „Viziją“ apie kiną (1994 – 1998 m). O dar išdidžiau pusmetį šmėžavau LRT Kauno redakcijoje kuriamoje „Miražo“ laidoje…
Šeimininkauju „Šeimininkėje“
Tų vizijų ir miražų iš sovietinio į puslaukinio kapitalizmo glėbį besiveržiančioje žiniasklaidoje tuomet buvo per akis. Žmonės tikėjo ir pasitikėjo žurnalistais, visur buvome laukiami ir globojami. Televizijos dauginosi, spaudos leidinių tiražai neįtikėtinai augo, augindami darbdavių kapitalus ir godumą. Tiesa, penkeri metai UAB „Ūkininko patarėjo“ leidinyje „Šeimininkė“ buvo vieni kūrybiškiausių ir smagiausių (1997 – 2002 m.).
Šventojoje žemėje netapau šventa
Ir iš tokio smagiai šeimyniško glėbio savanoriškai patekau tiesiai į … karo zoną Izraelyje (2002- 2003 m.) Per metus sukaupta originali informacija sugulė į mano publicistinę knygą „Shalom, Izraeli!“, kurios parengta elektroninė versija platesnės publikos taip ir nepasiekė.
„Mokyklos langą“ pravėrus
Po kelerių metų gana netikėtai mano kuruojamą kino bei kultūros sritį pakeitė atsivėręs „Mokyklos langas“ (LRT Kultūra, 2005 -2013 m.). Su malonumu pasinėriau į švietimo pasaulį. Septynerius metus nardžiau po mokyklas bei darželius, susipažinau su daugybe puikių pedagogų bei nepriklausomų švietimo organizacijų atstovų. Bendrauju iki šiol.
Kitos veiklos
Dirbant televizijoje atsivėrė papildomos galimybės darbuotis vaikų neformalaus ugdymo būreliuose, vesti seminarus, imtis atstovės spaudai darbo bei rašyti interneto portalui. Argi šiais laikais aktyviam žmogui sunku rasti veiklos? Per pastaruosius keletą metų dar spėjome su bendraminčiais įkurti Raudondvariečių bendruomenę, Raudondvario gimnazijos Saviugdos klubą bei Raudondvario Žurnalistikos studiją. Beje, darbas su vaikais teikė ypatingą malonumą nors ir truko neilgai, apie pusantrų metų. Rašiau ir žurnalui „Veidas“ kol tapo nepakenčiama prašinėti savo honorarų. Beveik viskas ir atsispindi šiame interneto dienoraštyje.
Iš vienos pusės dirbti paskutinėje oficialioje darbovietėje – televizijoje – buvo smagu ir prasminga. Iš kitos pusės – išgyvenau, matydama realias švietimo sistemos bėdas (juolab, kad mano abi dukros dar buvo mokinės) ir kad negaliu nieko pakeisti. Kad negaliu apginti nuo biurokratų valdininkų, nuo prasigėrusių mokyklų vadovų, nuo atbukusių mokytojų, nuo agresyvių paauglių, nuo arogantiškų tėvų. Ir ne vien todėl, kad neprisikviesdavau į laidą drąsių švietimiečių, bet ir todėl, kad ir pati galėjau kalbėti tik puse lūpų dėl laidos finansavimo. Ir dėl tų pačių problemų, su kuriomis susiduria daugelis samdomų žurnalistų: darbdavių savivalė, nepagarbus požiūris, laiku nemokami ar per menki honorarai, mažai socialinių garantijų. O su tuo susiję ir žurnalistinio solidarumo stoka, kolegų įtarumas, mobingas. Pagaliau kritęs žmonių pasitikėjimas žiniasklaida. Izraelio karo zonoje turbūt jaučiausi komfortiškiau nei eiliniame pirmadienio susirinkime, kur visi šaukia, keikiasi ir niekas negirdi kolegų…
Negirdėjo ir manęs, kai tvirtinau, kad laida apie švietimą labai reikalinga ir reikia žūtbūt ją išsaugoti. Todėl po kelerių metų pertraukos ji – tinklaraščio pavidalu – keliasi į internetinę erdvę. Galbūt ne švaresnę, bet neabejotinai platesnę ir nepriklausomą. Nenorėjau jos užgriozdinti šiukšlėmis, pigiais komerciniais triukais ar pseudointelektualiniais straipsniais. Per daug gerbiu savo profesiją bei auditoriją, kad nesilaikyčiau pagrindinių žurnalistikos principų: objektyvumas, aktualumas, teisingumas, sąžiningumas, pagarba šaltiniams. Žinau, kad ne visi žurnalistai nuperkami. O kitiems tariu: atsipeikėkite, mielieji, mūsų taikli plunksna, įžvalgus protas, sukaupta patirtis reikalingi skaidriajai, tikrajai, tiriamajai ir šviečiamajai žurnalistikai, ne tik bulvarams, pramoginiams niekalams, propagandai ar sąmokslo teorijoms. Tikiu, kad galima gyventi dirbant mėgstamą ir prasmingą darbą.
O kam įdomu – nuo 2007 metų esu Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, 2008 m. gavusi Gintarinio parkerio apdovanojimą, o 2016 m. Dėkingumo plunksną.
Su LŽS pirmininku Dainiumi Radzevičiumi
