Viršelyje: Mildos Koles fotografija, Milenos Koles stilius, Rimvydo Klimo makiažas

 

Turbūt naršote po Mokyklos langą ir nelabai susigaudote,  kodėl čia kai kurie straipsniai norvegiškai? Viskas gana paprasta: esu žurnalistė, emigravusi į Norvegiją, atkakliai bandanti čia pritapti ir tęsti mėgiamą darbą. Mokiausi norvegų kalbos laaaaabai rimtoje įstaigoje tarp daugybės pabėgėlių ir kaip sugertukas traukiau į save viską apie šią šalį.     

Suvokimas, kad anglų kalbos neužteks, atėjo ne iš karto. Nes prieš keletą metų lankiausi Norvegijoje tik vasaromis (čia dirbo mano vyras) ir naktimis vežiojau paštą.      

    

Būtent temų paieškos tinklapiui suvedė mane su įdomiais žmonėmis: pirmosiomis norvegų kalbos mokytojomis Aldona Hansen, jos dukra Vaida Žebrauskiene, sūnumi Skalmantu.

Vėliau Tønsberg Suaugusiųjų mokykloje susitikau nuostabią mokytoją Ingrid Karin Blindheim, o Stokke bibliotekoje, lankydama nemokamus norvegų kalbos kursus – pensininkę Marit Marcussen, kuri skleidė neįtikėtiną meilę aplinkiniams ir nejučia įtraukė į vietos bendruomenės gyvenimą (http://www.mokykloslangas.lt/mokytojas-visada-lieka-mokytoju). Šios ir kitos moterys man labai padeda verčiant straipsnius į norvegų kalbą ir dabar.    

   

To negana: Tønsbergo bibliotekoje susipažinau su rusakalbėmis emigrantėmis Irina, Julia, Marina, Maja bei kitomis ir darbuotojams maloniai sutikus įkūrėme moterų grupelę “Imagynarium”. Ką veikiame? Žaidžiame stalo žaidimą, juokaujame, dalijamės patirtimi (kuri patikėkite, emigracijoje aukso vertės!), lankomės svečiuose, vykstame į Oslo operą ir pan.   

Jau spėjau susipažinti ir su keliais žurnalistais, kurie daug naudingo papasakojo apie Norvegijos žiniasklaidą bei žurnalistų gyvenimą. Jų nuomone, užsieniečiams nelengva rasti kvalifikuotą darbą dėl kalbos barjero, bet stengtis tikrai verta. “Jeigu turite svajonę tęsti savo profesinę karjerą čia, tai jokiu būdu neatsisakykite”, – drąsino mane valstybinės NRK televizijos Vestfoldo regiono vadovai.

   

Taigi. Ok. Jaučiuosi tarsi savo straipsnio “Lietuviškos svajonės su norvegiškais prieskoniais” herojė…

O kas aš iš tiesų?

Aš Jurgita Jurevičienė (o buvau Kirkilaitė). Esu nenuorama žurnalistė, dar aštuntos klasės rašinėlyje pareiškusi ketinimus ja tapti…Žinoma, tuomet nė nenutuokiau, kad laukia galybė išbandymų: vaikiški literatūriniai bandymai „Moksleivyje“, nugalėta skeptikų nuomonė („Neįstosi tu į tą žurnalistiką!“), o vėliau – septyniskart laikyta lietuvių kalbos įskaita (svarus pasiteisinimas – mano tėvai iš Šančių), adrenalino vakarai prieš egzaminus…

 Mūsiškiai

kursas

Mūsų Vilniaus universiteto žurnalistų kartai (1987-1992 m.) teko studijuoti sudėtingu šalies istorinių permainų laikotarpiu. Pasaulio gelbėjimo operacijai prilygstantis darbas skubiai iškeptoje naujienų agentūroje, virpančios kinkos atliekant praktiką „Kauno dienoje“, prižiūrint griežtos motiniškos rankos redaktorei Teklei Mačiulienei – tebuvo profesionalaus darbo įžanga.

 Pradžia: „Vizija“ ir „Miražas“

5

Aišku, su pirmąja buitine kamera (tuomet tai buvo tarsi aštuntas pasaulio stebuklas) nufilmuoto naivaus siužeto naujakurė „Kauno plius TV“ nepriėmė, bet aš kažkuo jiems tikau. Šiek tiek darbelio žiniose ir jau išdidžiai vedu autorinę laidą „Viziją“ apie kiną (1994 – 1998 m). O dar išdidžiau pusmetį šmėžavau LRT Kauno redakcijoje kuriamoje „Miražo“ laidoje…

 Šeimininkauju „Šeimininkėje“

 4    7

Tų vizijų ir miražų iš sovietinio į puslaukinio kapitalizmo glėbį besiveržiančioje žiniasklaidoje tuomet buvo per akis. Žmonės tikėjo ir pasitikėjo žurnalistais, visur buvome laukiami ir globojami. Televizijos dauginosi, spaudos leidinių tiražai neįtikėtinai augo, augindami darbdavių kapitalus ir godumą. Tiesa, penkeri metai UAB „Ūkininko patarėjo“ leidinyje „Šeimininkė“ buvo vieni kūrybiškiausių ir smagiausių (1997 – 2002 m.).

 Šventosios žemės įkvėpta 

6

Ir iš tokio smagiai šeimyniško glėbio savanoriškai patekau tiesiai į … karo zoną Izraelyje (2002- 2003 m.) Per metus sukaupta originali informacija sugulė į mano publicistinę knygą „Shalom, Izraeli!“. Šiuo metu ruošiama knygos elektroninė versija. 

 „Mokyklos langą“ pravėrus

2  IMG_3623 - Copy

 Po kelerių metų gana netikėtai mano kuruojamą kino bei kultūros sritį pakeitė atsivėręs „Mokyklos langas“ (LRT Kultūra, 2005 -2013 m.). Su malonumu pasinėriau į švietimo pasaulį. Septynerius metus nardžiau po mokyklas bei darželius, susipažinau su daugybe puikių pedagogų bei nepriklausomų švietimo organizacijų atstovų. Bendrauju iki šiol. 

Kitos veiklos 

 IMG_3600  IMG_7481

Dirbant televizijoje atsivėrė papildomos galimybės darbuotis vaikų neformalaus ugdymo būreliuose, vesti seminarus, imtis atstovės spaudai darbo bei rašyti interneto portalui. Argi šiais laikais aktyviam žmogui sunku rasti veiklos? Per pastaruosius keletą metų dar spėjome su bendraminčiais įkurti Raudondvariečių bendruomenę, Raudondvario gimnazijos Saviugdos klubą bei Raudondvario Žurnalistikos studiją. Beje, darbas su vaikais teikė ypatingą malonumą nors ir truko neilgai, apie pusantrų metų… O Gustė Bertulytė iš šios studijos teberašo į šį tinklapį. Rašiau ir žurnalui „Veidas“ kol tapo nepakenčiama prašinėti savo honorarų… Beveik viskas ir atsispindi šiame interneto dienoraštyje.

Žurnalistikos studija LRT Kauno studijoje   DSC_0161

 Iš vienos pusės dirbti paskutinėje oficialioje darbovietėje – televizijoje – buvo smagu ir prasminga. Iš kitos pusės – išgyvenau, matydama realias švietimo sistemos bėdas (juolab, kad mano abi dukros dar buvo mokinės) ir kad negaliu nieko pakeisti ar konkrečiai padėti pasiklydusiems, silpnesniems, nesusiprantantiems…Kad negaliu apginti nuo biurokratų valdininkų, nuo prasigėrusių mokyklų vadovų, nuo atbukusių mokytojų, nuo agresyvių paauglių, nuo arogantiškų tėvų. Ir ne vien todėl, kad neprisikviesdavau į laidą drąsių švietimiečių, bet ir todėl, kad ir pati galėjau kalbėti tik puse lūpų dėl laidos finansavimo. Ir dėl tų pačių problemų, su kuriomis susiduria visi samdomi žurnalistai: darbdavių savivalė, nepagarbus požiūris, kūrybos laisvės stoka, laiku nemokami ar per menki honorarai, mažai socialinių garantijų. O su tuo susiję ir žurnalistinio solidarumo stoka, kolegų įtarumas, mobingas. Pagaliau kritęs žmonių pasitikėjimas žiniasklaida. Izraelio karo zonoje turbūt jaučiausi komfortiškiau nei eiliniame pirmadienio susirinkime, kur visi šaukia, keikiasi ir niekas negirdi kolegų

IMG_7788 - Copy  IMG_8798 - Copy

Negirdėjo ir manęs, kai tvirtinau, kad laida apie švietimą labai reikalinga ir reikia žūtbūt ją išsaugoti. Todėl po kelerių metų pertraukos ji – tinklaraščio pavidalu – keliasi į internetinę erdvę. Galbūt ne švaresnę, bet neabejotinai platesnę ir nepriklausomą. Nesiruošiu jos užgriozdinti šiukšlėmis, pigiais komerciniais triukais ar pseudointelektualiniais straipsniais. Per daug gerbiu savo profesiją bei auditoriją, kad nesilaikyčiau pagrindinių žurnalistikos principų: objektyvumas, aktualumas, teisingumas, sąžiningumas, pagarba šaltiniams. Žinau, kad ne visi žurnalistai nuperkami. O kitiems tariu: atsipeikėkite, mielieji, mūsų taikli plunksna, įžvalgus protas, sukaupta patirtis reikalingi skaidriajai, tikrajai, tiriamajai ir šviečiamajai žurnalistikai, ne tik bulvarams ir pramoginiams niekalams. Tikiu, kad galima gyventi dirbant mėgstamą ir prasmingą darbą. Vis dar tikiu, kad manoji patirtis gali praversti švietimo reformų krečiamoje Lietuvoje.

O kam įdomu – nuo 2007 metų esu Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, 2008 m. gavusi Gintarinio parkerio apdovanojimą, o 2016 m. Dėkingumo plunksną. 

Su LŽS pirmininku Dainiumi Radzevičiumi

Su LŽS pirmininku Dainiumi Radzevičiumi

      

 

Man galite rašyti šiuo el.paštu: jurgitakir@hotmail.com  arba ieškoti facebook paskyroje

Pažiūrėkite visi pozityviu žvilgsniu pro „Mokyklos langą“ ir skaitykite, dalinkitės, komentuokite!