Šviesos mokytojas.Vaikystės riteris. Pedagoginės minties titanas. Tokiais vardais pavadintas gruzinų pedagogas ŠALVA AMONAŠVILIS. Humanistinės individualaus ugdymo pedagogikos autoriaus pažangiems pedagogams pristatinėti nereikia. Jis žinomas, pripažintas, gerbiamas Mokytojas. Jo paskaitos – išminties gurkšnis, knygos – saulės spindulėlis. O jis pats – labai malonus, švytintis, nuolat bendrauti ir atsakyti į klausimus pasiryžęs žmogus. Netgi į provokuojančius. Ir nors jo nuopelnų sąrašui išvardinti ir viso straipsnio nepakaktų, bet jis pats vis dar vaikiškai trokšta mokytis. „Mokydami mokomės patys. Argi nejaučia mūsų širdis, kad tai Visatos pedagogikos dėsnis?“ – klausia psichologijos mokslų daktaras, Rusijos švietimo akademijos akademikas, Maskvos miesto pedagogikos universiteto profesorius ŠALVA AMONAŠVILIS.

5

Pasak Š.Amonašvilio, visas nūdienos švietimo bėdas ir pokyčių sunkumus lemia prievarta dešimtmečiais bruktas dvasingumo ignoravimas ir autoritarizmas. Sukaupęs 60-ies metų pedagoginę novatorišką patirtį ir savo kailiu patyręs visą sovietinės ideologijos gniaužtų skonį, Š.Amonašvilis geriau už visokius teoretikus žino, kaip išlaisvinti pedagoginį mąstymą. Jo sukurta Humanistinė pedagogika (HP) žino, kaip žmogų išugdyti Žmogumi, o ne vien tik sėkmingu rinkos dalyviu. Šios pedagogikos esmė – dvasingumas ir humanizmas plačiąja prasme, vaiko matymas širdimi.

Šalvos Amonašvilio kelias nebuvo lengvas. Gimė Tbilisyje 1931 m. kovo 8 d. Tėvas žuvo kare, ir šeima gyveno labai vargingai. Mokyklą baigė aukso medaliu, Tbilisio valstybinio universiteto Orientalistikos fakultetą su pagyrimu. Pedagoginę veiklą pradėjo nuo 1951 m. Antro kurso studentas dirbo mokykloje pionierių vadovu, darbų mokytoju, istorijos mokytoju. Vėliau jis dirbo Gruzijoje J.S.Gogebašvilio vardo Pedagogikos moksliniame tyrimo institute nuo laboranto iki direktoriaus. Nuo 1964 m. kartu su kolegomis pradėjo masinį eksperimentą daugelio Gruzijos rajonų mokyklose. Ir nors eksperimento rezultatai sulaukė plataus atgarsio visame pasaulyje, o Š.Amonašvilis tapo psichologijos mokslų daktaru, buvo bandymų Humanistinės pedagogikos sistemą neigti, apkaltinus ją esant „buržuazine“…

Entuziastas turėjo svajonę savo šalyje įkurti ypatingą Vaikų Valstybę su mokslo įstaigomis, sporto kompleksais, parkais, dirbtuvėmis, estetikos centrais, vaikų namais, rotuše (kur posėdžiautų jungtinis vaikų ir tėvų parlamentas). Mokinių ir mokytojų komisija jau pradėjo rengti būsimos Valstybės Konstituciją, vaikai dailininkai kartu su architektais jau braižė būsimų statinių eskizus… Bet koks paradoksas: papūtė pertvarkos vėjai ir Gruzijos valdžiai neberūpėjo nei nauji ugdymo projektai, nei Humanistinė pedagogika. Tada Š.Amonašvilis atsistatydino… Tapo TSRS Pedagogikos mokslų akademijos tikruoju nariu, TSRS liaudies deputatu, TSRS atstovu UNESCO, Europarlamento nariu. Strasbūre skaitė ne vieną pranešimą apie švietimo būklę ir perspektyvas. 1991-1998 m. vadovavo Tbilisio S.S.Orbeliani vardo Pedagoginio universiteto pradinio ugdymo katedrai, o nuo 1998 m. iki šiol dirba Maskvos miesto pedagoginiame universitete. Yra tikrasis Rusijos švietimo akademijos narys, įsteigęs „Šalvos Amonašvilio leidybos namus“, kur jau išleista daugiau nei 50 HP antologijos tomų bei daugybę knygų. Jis yra Tarptautinio humanistinės pedagogikos centro steigėjas, įsteigęs daugiau kaip 200 HP centrų įvairios šalyse. Veikia „Šalvos Amonašvilio pedagoginio meistriškumo ir socializacijos akademijos“ distancinio mokymosi tinklapis.

3 - Copy  1 - Copy

Kartu su a.a. žmona ir bendražyge, pedagogikos mokslų daktare Valerija Givijevna Nioradze (žr. nuotr.) sutelkė tarptautinę pedagogų, tėvų bei kultūros veikėjų bendruomenę svarbių dokumentų pasirašymui (žr. nuotr.). 2003 m. Tarptautinė žiuri Š.Amonašviliui suteikė garbingą „Humanistinės pedagogikos riterio“ vardą ir apdovanojo aukso ženklu „Širdis ir Gulbė“.

Humanistinės pedagogikos kelias Lietuvoje

Garbusis pedagogas su džiaugsmu stebi jo inicijuotus pokyčius įvairiose šalyse ir tapo daugelio lietuvių mokytojų įkvepėju. Tiesa, čia viskas klostėsi ne taip jau ir paprastai… Pirma – koją kiša ta pati autoritarinė pedagogika, kai mokytojas jaučiasi visažinis, visagalis ir „nepastebi“, kad aplinka toli pažengusi, mokiniai žinių semiasi internete. Ir kad pokyčiai neišvengiami. Antra – kiti galvoja, kad HP idėjos tėra gražūs žodžiai, teorija, o kad tai labai svarbu įvairių dalykų mokytojams, kad gyvenimo pamokos gali būti dėstomos ir dalykų pamokose, nesusimąsto. Trečia – yra manančių, kad mokykla savaime negali būti nehumaniška, kad humanizmo idėjos čia sklando nuo budinčiojo iki kompiuterių klasės. Kam apie tai dar atskirai kalbėti? Ketvirta – „kur jūs čia mus grąžinate į prieškario kaimą su savo meilės idėjomis, kai mes turime eiti tik į priekį pažangos ir mokslo keliu?“ Ir žinoma, ta likusioji, kol kas nedidelė visuomenės dalis – mokytojai, tėvai, švietėjai – matantys dabartinės švietimo sistemos padarinius (didėjantis neraštingumas, nihilizmas, ankstyvos depresijos, agresija, smurtas, savižudybės, plintantys žalingi įpročiai ir pan.). Ir kurioms spręsti stručio politikos tikrai nepakanka.

Pasirinkusieji veiklos kelią HP poselėtojai vadinami gražiais – humanistinės pedagogikos riterio – vardais. Ir tokių riterių Lietuvoje skaičiuojamos dešimtys. Ar jų šviesą atspindintys šarvai neįsileis tamsos šešėlių? Ar pedagogų sąžinę baksnojančios jų ietys pasieks savo tikslą? Humanistinės pedagogikos asociacijos prezidentė Marina Korinevskaja, šios visuomeninės organizacijos valdybos narė Irena Stulpinienė ir kitos pedagogės puikiai prisimena pirmuosius HP žingsnelius Lietuvoje. Prieš keletą dešimtmečių ugnelė įsižiebė Klaipėdoje, M.Gorkio vidurinėje mokykloje tėvų ir mokytojų pastangomis. Iš Baltijos sesių lietuviai buvo pirmieji, pasikvietę Šalvą Amonašvilį. Aktyviosios moterys dar nežinojo, kaip viskas klostysis vėliau: kiek seminarų, paskaitų, skaitymų teks vesti, mokyklų aplankyti, žmonių kviesti. O kiek nenuilstamai bendrauti? Kiek savo lėšomis keliauti? Kiek knygų išversti? Ir kas skaudžiausia – kiek patyčių ištverti… Į šviesos nešėjas kai kur buvo pašaipiai žiūrima, atvirai tyčiojamasi. Koks dar čia Amonašvilis? Seminaras už 100 Lt ?! Gal tam jūsų pensininkui tereikia užsidirbti, gal čia pinigų plovimas? Pedagogės kantriai aiškino arogantiškiems valdininkams, kad pasaulinio lygio akademikui, profesoriui už 40 val. seminarą bei kelionę gal reikėtų atlyginti…

Pats „pensininkas“ Š.Amonašvilis situaciją Lietuvoje gerai suvokė, tiesiog savo plačia širdimi pajuto ir pirmam vizitui net atšaukė vieną planuotą išvyką. Tik po to jis apsilankė Estijoje, Latvijoje, Kaliningrade. Ir štai Latvijoje, nors HP sklaida čia prasidėjo vėliau, bet viskas klostėsi sparčiau ir sėkmingiau. Humanistinė pedagogika it didelė banga išsiliejo valstybiniu lygiu, ministerijoje, savivaldybų švietimo skyriuose. Kai neseniai Tbilisyje buvo tarptautiniai skaitymai, juose dalyvavo net 90 žmonių iš Latvijos…Gaila, bet Lietuvoje beveik 20 metų prireikė, kol reikalai iš tiesų pajudėjo. Nuo 1998 m. Klaipėdoje įvyko 3 profesoriaus seminarai, vėliau jie buvo organizuoti kas keleri metai Utenoje, Mažeikiuose, Šiauliuose, Vilniuje, Kėdainiuose. O tik neseniai įvykęs susitikimas Kaune – jau dešimtasis svečio vizitas, apie kurį šiek tiek vėliau.

Ledai pajudėjo?

2002 m. lietuviai buvo pakviesti į tarptautinius HP skaitymus Maskvoje. Kodėl skaitymai? „Sąmoningai susitikimai nevadinami konferencijomis, seminarais, kad nebūtų mokslo prieskonio. Viskas lyg plačiau, daugiau laisvės, – komentuoja HP asociacijos valdybos narė, fizikė Irena Stulpinienė (žr. nuotr. kairėje). – Mes Amonašvilį sutinkame ne tik šiuose skaitymuose, bet ir kitur, dėstydami savo autoriniuose seminaruose. Informacijos švietėjams dabar yra labai daug, o žmonės išbadėję dvasinių žinių. Bet ne dogmų!“

18 - Copy  15

Lietuvos Humanistinės pedagogikos asociacija buvo įkurta 2009 m., šiuo metu vienija apie 80 narių. Judėjimas augo, atsirado HP filialai Kėdainiuose, Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune. Profesoriaus Š.Amonašvilio seminarai įvairiuose šalies regionuose vyksta bent kartą metuose. Irenos Stulpinienės pastangomis į lietuvių kalbą išversti Humanistinės pedagogikos manifestas, Mokytojo garbės ir tarnystės kodeksas, „Gyvenimo mokykla. Mokyklos tiesa“, „Ką be širdies suprasime“, „Skubėkite, vaikai, mokysimės skraidyti“ ir daugelis kitų Amonašvilio knygų. HP pasekėjų daugėja ir kai kuriose mokyklose, organizuojamos vasaros stovyklos. Pasak I.Stulpinienės, humanizmo supratimas nėra visai teisingas. Tai ne mokinių glostymas, liūliavimas ar stiklinė šypsena. Kaip Amonašvilis sako, tai yra savęs ieškojimas. Savo dieviško prado nedieviškame gyvenime. Savos pasaulėžiūros siekis. Dalis mokytojų to nesupranta, plaukioja tik savo profesijos paviršiuje. Mokslas tampa dvasingas! Anksčiau mokslo dvasingumas buvo vertinamas lyg okultizmas, mistika, bet mokslininkų eksperimentai daug ką pakeitė. Jei nematerialius dalykus jau galima tirti moksliškai, tai ką tai rodo? Kad aukštoji realybė egzistuoja. Kad tikslieji, gamtos mokslai galėtų padėti vaikui suvokti, kad jis vienu metu gyvena ir fizinėje, ir toje metafizinėje realybėje. O ignoruojant gamtos dėsnius pažeidžiama harmonija.

Ištrauka iš Humanistinės pedagogikos manifesto

Jei švietimo pasaulyje kas nors daroma ne iš meilės vaikams ir jautraus rūpesčio jais, tai viskas pavirs melu, gimdančiu blogį, viskas bus nuo piktojo. Iš to ir bėdos. Niekad nebuvo tokio baisaus skaičiaus valkataujančių vaikų, benamių vaikų, pamestų vaikų, vaikų nusikaltėlių, – o dabar yra. Niekad nebuvo tokio pasibaisėtino skaičiaus vaikų savižudybių, suaugusiųjų prieš vaikus agresijos atvejų, – o dabar yra. Niekad nebuvo tiek vaikų ir jaunuolių narkomanų, rūkančių, alkoholikų, – o dabar yra. Niekad pornografijos neprileisdavo prie vaikų, ir nesiautėjo šitaip vaikų prostitucija, – o dabar yra. Niekad nebuvo pogrindinio biznio iš prekybos vaikais, – o dabar taip daroma. Niekad nebuvo tiek fašistuojančio jaunimo, nebuvo kurstomas tautinis ir religinis jaunimo susipriešinimas, – o dabar taip daroma. Visuomenė ir masinės informavimo priemonės negailestingai teršia vaikų kalbą nešvankybėmis, keiksmažodžiais, grubumu, įžūlumu, susierzinimu, nepagarba. Širdį krūpčioti verčia kultūros stoka, beribis vaikų žiaurumas, cinizmas, tyčiojimosi iš savo tautos šventenybių. Mums tik atrodo, kad jėgos, su kuriomis susiduriame, yra neįveikiamos. Likti nuošalėje nuo tokios realybės, kuri laužo vaikų likimus ir griauna švietimo pasaulį, mes negalime; negalime išsikelti tik vieną uždavinį: augančią kartą apginkluoti žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais, o tiksliau, ruošti moksleivius valstybinių egzaminų laikymui, mokyti juos, kaip gyvenime prisitaikyti, skiepyti jiems abejotiną „konkurentabilumą“. Vaikus reikia ginti nuo aplinkos agresijos, nuo tamsos jėgų pasikėsinimų.

Pašnekovų klausėme, kiek mokyklose HP praktinis taikymas priklauso nuo vadovo? Ar gali vienas HP šviesos skleidėjas nuveikti kažką reikšmingo? „Vadovas – gali. Bet vienas žmogus – jei šiaip eilinis mokytojas – kažin ar be kolegų pagalbos gali išjudinti visą bendruomenę. Nors jo darbas nėra beprasmis“, – įsitikinusi I.Stulpinienė. Jos bendražygei, Šiaulių Gegužių progimnazijos direktorei Silvijai Baranauskienei (žr.nuotr. viršuje, iš dešinės) atsakymą diktuoja praktinė patirtis. Ši švietimo įstaiga jau daugelį metų gyvena Humanistinės pedagogikos idėjomis ir net porą kartų organizavusi Š.Amonašvilio penkių dienų seminarus po savo svetingu stogu. „Vienas vadovas jau yra daug, bet nepakankamai, jei tuo dega tik jis. Dalis mokytojų turėtų judėti ta pačia linkme. Ir sveikintina, jei direktorius ne per įsakymą, o per įtikinimą sugeba siekti HP tikslų, – svarsto direktorė. – Mūsų mokyklos laikyti Humanistinės pedagogikos, visuminio ugdymo pavyzdžiu tikrai negalima. Dar tik esame šiame kelyje. Siekinys, kuris išdėstytas Humanistinės pedagogikos manifeste bei Mokytojo garbės ir tarnystės kodekse, yra labai aukštas, mes dar jo nesame pasiekę. Bet mes tuo tikime. Ir kai mokytojas klausia savęs „koks aš esu mokytojas, koks ateinu į pamoką, ir ką aš vaikui duodu“ – duoda tam tikrų rezultatų.“

Direktorės nuomone, jei šalyje, regione, mokykloje nėra švietimo pokyčių poreikio, tai jo dirbtinai nesukursi. Tad dažnėjantys Amonašvilio vizitai visuose regionuose, pilnos salės, valdininkų bei žiniasklaidos dėmesys byloja apie HP proveržį mūsuose. Tiesa, vis dar gaji nuomonė (kuri po truputį keičiasi), kad Humanistinės pedagogikos idealai labiau skirti pradiniam ugdymi, tad seminaruose būna daug pradinių klasių mokytojų. Bet akivaizdu, kad ši pedagogika apima visas ugdymo grandis nuo darželio iki universiteto. Dvasinės vertybės ugdomos ne tik per etiką, tikybą, menus, literatūrą, kitaip sakant humanitarinius dalykus, bet ir per tiksliuosius mokslus. Ar gali pokyčius ugdymo įstaigose inicijuoti tėvai? „Kodėl ne? – samprotauja S.Baranauskienė. – Sąmoningi tėvai neveda vaikų į bet kurią mokyklą. Jie domisi mokyklos kultūra, mokytojais – ir tai džiugu. Negalime tvirtinti, kad Humanistinė pedagogika Lietuvoje atmetama, kad nenorima ugdyti humanišką asmenybę… Vis tik tai įrašyta švietimo įstatyme, bendrosiose programose. Tik štai priešprieša. Manome, kad ugdydami protingą vaiką, duodami jam dalykinių žinių, tuo pačiu suteikiame dorovės. Ne, taip nėra, humanizmas savaime neatsiranda. Mes turime lygiagrečiai ugdyti dvasines vertybes.“

Nors paprastai Šalva Amonašvilis siūlo penkių dienų seminarus, susitikimų pobūdis priklauso ir nuo organizatorių bei savivaldybių požiūrio. Ne visur profesorių priima valdžia. Tad vienas paskutiniojo, dešimtojo, vizito organizatorių Kauno vedų kultūros centro direktorius Arūnas Katauskas džiaugiasi sėkme. „Nors ir garbaus amžiaus, bet tai stipri asmenybė, mylinti vaikus, norinti skleisti gėrį ir išmananti daugybę jų lavinimo aspektų, – žavisi A.Katauskas ir puikiai prisimena savo pažintį su HP riteriu 2013 m. Jaltoje. -Tuomet man buvo staigmena, kaip tokios nuostabios žinios, idėjos galėjo mus pasiekti iš sovietmečio glūdumos, kai tokie dalykai buvo draudžiami. O pasirodo veikė unikalios Šalvos Amonašvilio eksperimentinės mokyklos, kuriose skleidėsi šiluma, meilė, gerumas.“

8 - Copy  10 - Copy

Iš tiesų kai kurie dar sovietmečiu žinojo apie jį, bet neturėjo galimybės artimiau susidurti. Juolab jaunesni švietimiečiai mažai girdėję, tad vizitų Lietuvoje organizatorius ypač džiugina jaunų mokytojų dvasingo ugdymo troškulys. Jiems netrukdo nei rusų kalbos barjeras, nei atstumai, nei kūdikis ant rankų… Jie žinoma jau suvokia, kad reikia ugdyti ne tik technologijomis besidominčias, bet ir plačiai bendraujančias, mąstančias, pilnas gerumo, nuoširdumo asmenybes. Pasak Kauno vedų kultūros centro direktoriaus A. Katausko, pirmą kartą svečias oficialiai prisistatė valdžiai Kauno miesto savivaldybėje. Jo apsilankymą pagerbė Švietimo skyriaus vedėjas Antanas Bagdonas, daugelio miesto švietimo įstaigų vadovai, mokytojai. O Kauno pedagogų kvalifikacijos centre vykusių paskaitų išklausė apie 100 klausytojų. Lektorių kartu atlydėjo jo sūnus psichologas, rašytojas, socialinių m. kandidatas, HP vaikų darželio „Basti-Bubu“ (Tbilisis) mokslinis vadovas ir THPC prezidentas Paata Amonašvilis. Svečiai ne tik nenuilstamai dalijosi patirtimi ir žiniomis, bet ir vedė improvizuotas matematikos pamokas su mokiniais penktokais. Visi galėjo stebėti kaip derėtų vesti pamoką pagal HP principus. Žinoma, užimtiems pedagogams nėra paprasta išklausyti 40 valandų seminarą, bet Š.Amonašvilis įsitikinęs, kad prabėgomis domėtis HP negerai, kad žinių siekti reikia nuosekliai, įsigilinus. Ateityje planuojama vesti užsiėmimus keliais lygiais. Organizatoriai pasidžiaugė, kad kaip ir tikėtasi, daugelį klausytojų sujaudino šios žinios ir jie neabejotinai skleis šviesą kolegoms, bandys pasikeisti patys. 

7  16

Jurgita Jurevičienė: Kuriose šalyse labiausiai paplitęs HP? Kokioje pozicijoje yra Lietuva?

Profesorius Šalva Amonašvilis: Humanistinė pedagogika daugiau paplitusi buvusiose Sovietų sąjungos respublikose: Baltijos šalyse, Kazachstane, Ukrainoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Rusijoje, Kirgizijoje. Latvijoje mane net ministerija apdovanojo, tad jų daug mokytojų yra motyvuotų, telkiamos jėgos, gražu. O Lietuvoje – gal ir galima kažką kitaip organizuoti, bet viskas yra normalu. Jūsų mokytojai – atsargūs, apdairūs, ilgokai galvoja, bet kai jau susidraugauja, tai visam gyvenimui. Pastebėjau, kad daugelis klausosi atidžiai, emocijų nedaug rodo. Bet kurie ateina į seminarus – emociškai pasiruošę nuo pirmos dienos. Čia juk negalima įsakymais valdyti ir labai džiaugiuosi, kad Kaune buvo susitikimas su valdžia.

J.J.: Ar lietuviškoms mokykloms HP reikėtų adaptuoti savaip?

Mūsų Humanistinės pedagogikos manifeste bei Mokytojo garbės ir tarnystės kodekse nieko keisti nereikia, jie universalūs. Bet jei norite HP pritaikyti savo mokykloje, kur jau susiformavusi sava istorija, kultūra, literatūra, skirtingo lygio žinios, mikroklimatas, ten jau galite laviruoti, kažką keisti. Turite jausti, kokius klausimus palikti ateičiai, kol jiems subręsite.

J.J.: Jei grįžtumėte į praeitį, ar savo vaikus auklėtumėte kitaip?

Jei būčiau su dabartine patirtimi, žinoma, elgčiausi kitaip. Tada ieškojau Humanistinės pedagogikos, o dabar… dabar dar neradau, bet jau esu tame kelyje, nes ji iki galo nepažini. Kaip ta Mėlynoji paukštė: ieškai ieškai, lyg ir pačiupai, bet kažko dar trūksta. Visiems atviri pažinimo vartai. Kiekvienam savi. Paieškos gali tęstis 20, 30 metų. Jeigu dabar duotų man auklėti mažąjį Paatiką (sūnų – aut. past.), daug ką daryčiau išmintingiau, įdomiau, tobuliau.

J.J.: Kieno mąstymą lengviau keisti: vaiko ar suaugusio?

Vaiko. Nes jam keisti nieko nereikia, ką duodi, tą jis priima. O vyresniam ima kliudyti tradicijos, įsitikinimai, manymas, kad tik tu teisus, tokia patirtis, kuriai sunku priimti kitokią patirtį. Keisti suaugusiojo sąmonę labai sunku. Bet be sąmonės pokyčio nėra judėjimo. Jei imsiu galvoti kitaip, tai ir kitaip bendrausiu, kitaip namą statysiu, kitaip verslą plėsiu. Kitaip mąstysiu – kitokį gyvenimą kursiu. Taigi, keisti mąstymą labai sunku, bet nuo to priklauso gyvenimo progresas.

J.J.: Ką patartumėte tiems, kurie neturi pokyčiams kantrybės ir valios?

Ne visi priima pokyčius. Juk žmonės skirtingi. Tikiuosi, kad tie, kurie lankosi mano seminaruose, pasiryžę pokyčiams ir suvokia, kad vienu mostu pasaulio nepakeisi. Ypač tai svarbu suprasti mokytojams, kad jie galėtų po mažą žingsnelį žingsniuoti. Paėjei, sutvirtėjai, vėl paėjei, sutvirtėjai. Reikia to siekti.

J.J.: Ko palinkėtumėte vaikų ugdytojams – mokytojams ir tėvams?

Ir tėvams, ir mokytojams, ir vaikams norėčiau duoti tris patarimus: Tikėti vaiku. Tikėti, kad nuo dievo yra tėtis, mama, mokytojas Ir kad Humanistinę pedagogiką įveiksi, kad ji ateis pas tave. Kuo netiki, tas tikrai neateis.

Iš Šalvos Amonašvilio seminarų

  • Humanistinė pedagogika – jausmų pedagogika. Neturi laiko vaikams? Nereikėjo gimdyti! Būk savo vaikams prieglobsčiu.
  • Rašoma „Piktas šuo“, o gal kai kur reikėtų užrašyti „Piktas suaugęs, piktas mokytojas“? Viskas, kas yra blogai, žalinga – sugalvojo suaugusieji. O vaikas juos mėgdžioja.
  • Ar susimąstome apie kalbos reikšmę? Apie ką ir kaip kalbama šeimoje – tai kultūros perdavimo esmė. Ką rodo TV, internetas (pamazgos, purvas) persiduoda vaikams. Iki 6 m. fomuojasi kalbos įgūdžiai. Juk vaikai nemoka atsirinkti.
  • Humanistinėje pedagogikoje nėra bausmių!
  • Vaiko prigimtis: žemiška, dvasinė ir aplinkos suformuota. 3-6 metų vaikai mokosi spontaniškai, aktyviai, o nuo 6 m. sistemingai. Visus uždavinius gali padėti spręsti tik subrendę ugdytojai, kitaip atsivers bedugnė, ypač jei su vaikais iki 13-16 metų nebuvo ryšio. Jeigu užduotys neteisingai suformuotos, per daug sudėtingos, nereikia stebėtis, kad vaikas nenori jų atlikti. Tuomet reikia atidėti užduotį, permąstyti, padėti. Juk svarbiausia – ne tiek konkretūs uždaviniai, bet jėgų telkimas jiems spręsti, valia, pastabumas, mąstymas. Kitaip sakant, procesas. Neužmirškime, kad kiekvienam skirti sunkumai, išbandymai ir “raumenynas” jiems įveikti. Kiekvieno vaiko emocinių ir fizinių jėgų ribos skirtingos. Kiekvienas yra savaip nepakartojamas, bet mokytojai turi tai atskleisti. Nereikia gabių vaikų mokyklų, padėti reikia ne tokiems gabiems!
  • Santykis su mokytojais, tėvais: ugdytojas turi patikti su savo pasaulėžiūra, perduoti ją vaikams. Viskas svarbu – išvaizda, tonas, manieros. Mokytojas – nešantis šviesą. Mokytoju gali būti tik savo misiją supratęs žmogus. Jausti, matyti vaiką – to galima mokytis. Gali ir mokytojas pabūti mokiniu. Mokytojas – ne centre, ne svarbiausias.Tik perduodantis informaciją, tarpininkas. Ne pavaldinys, bet ir ne vadas. Su mokiniais turi būti vienas bendravimo lygis, lygiateisiškumas, dvasinis ryšys. Vaikams smalsu: jie nori viską pažinti, atskleisti ir jei mokymosi procese jam nenuobodu – puiku. Suaugusieji įpratę vaikus drausminti: nedaryk to, ano, neik, netriukšauk. Jie prie tokio bendravimo būdo įpras ir patys taip elgsis.
  • Kaip vaikus ruošti ateities gyvenimui, jei mes patys nežinome, kokia bus ta ateitis?
  • Mokykla – kaip kopėčios, ugdymo laiptelis. Kas jos būtų be mokytojų?

20

Iš Šalvos Amonašvilio knygų:

  • Be kokybės kur nueisime? Be širdies ką suprasime? Be grožio ko pasieksime?
  • Be širdies gaivos pedagoginis sodas vysta ir džiūsta.
  • Žinios be širdies, užuot auginusios sparnus, tik slegia.
  • Sustojimas reiškia pražūtį, tempo sulėtėjimas – irimo pradžią. Veržlus tikslo siekimas – atsinaujinimą.
  • Jūsų vaikai nėra jūsų… Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis. Nes mintis jie turi savo… Jūs galite stengtis būti į juos panašūs, bet nesistenkite padaryti jų panašių į save. Nes gyvenimas neina atgal ir neužsibūna vakarykštėje dienoje.
  • Mes auklėjome tave humaniškumo atmosferoje, todėl turėjome būti itin kantrūs ir nuolat ieškoti kelių į tavo širdį ir sielą. Stengėmės įskiepyti tau aukščiausias žmogaus dorybes, uždegti meilę gyvenimui, ryžtą gyvenimo permainoms, praturtinti tavo dvasią žmonijos idealais, sužadinti tavo širdyje gyvenimo prasmę.
  • Tėvai privalo duoti ataskaitą savo sūnums ir dukterims, kai tie sulaukia pilnametystės, kaip juos auklėjo ir kokius auklėjimo tikslus buvo užsibrėžę, kokį Žmogaus idealą norėjo juose įkūnyti. Tėvai privalo sakyti jiems tiesą: kaip ir su kokia atsakomybe siekė įvykdyti savo pareigą – tėvų pareigą. Kuris nors iš tėvų gali paprieštarauti: „Ar negana, kad mes išauklėjome vaiką, negi dabar turime jam ir atsiskaityti?“ Taip, mūsų vaikai turi tokią teisę, ir mūsų priedermė pasakyti jiems, ko nesuspėjome, nesugebėjome, nesusiprotėjome duoti jiems tinkamu laiku. Aš įsitikinęs, kad toksai atvirumas bus kertinis akmuo gilesniems tarpusavio santykiams ir tarpusavio supratimui tarp tėvų ir suaugusių jų vaikų, atvirumas padės ir mūsų vaikams suvokti save kaip būsimus tėvus.
  • Tėčius ir mamas taip pat apima baimė, kai jų vaiko galios išsiveržia. Iš daugybės namų galima išgirsti pakrikus išklibusios pedagogikos riksmus: – Negalima… Negalima… Neliesk… Nurimk… Nemesk… Nelaužyk… Išlįsk tučtuojau… Liaukis… Liaukis…Oi! Tūkstančiai vaikų tūkstančiuose namų sakytumei susitarę vienu metu gali pagriebti už staltiesių, kuriomis svečių garbei uždengti stalai, ir patraukti jas į save, ir pasigirs toks džeržgėjimas, kad kaimynai, gyvenantys aukštu žemiau, pasibaisėję stversis už galvų. Mamos persigąs, tėčiai atsivedės dešine ranka įvykdyti teisingą bausmę, močiutės ir seneliai tučtuojau stos ginti savo vaikaičių. O tie tuo tarpu džiūgaus, triumfuos, kvatosis kiek tik turi kvapo. Bet aš visiškai aiškiai galiu numatyti, remdamasis mokslo žiniomis, kas gali atsitikti vaikui, jei tėčiai ir mamos jį augins, iš anksto surišę jam rankas ir kojas. Galios, siekiančios išsiveržti, bus prislopintos, ne tik rankos ir kojos pasidarys bejėgės, bejėgis pasidarys ir protas.  

Ar Šalvos Amonašvilio šviesos spindulėliai pasieks kiekvieno dar neapšviestąją asmenybės pusę?

Autorės ir asmeninio Š.Amonašvilio albumo nuotraukos

http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2015-m