Šviesos riterio dovana

„Brangūs bičiuliai – kolegos iš nuostabiosios Lietuvos! Kai užbaigiau rašyti šią knygą ir pradėjau redaguoti, išsigandau: sukūriau Mokytojo idealą, pavadinau jį humanistinės pedagogikos Riteriu, o aš pats – ar atitinku šį idealą?…“, – savo knygos „Humanistinės pedagogikos riteris“ įžangoje rašo garsus gruzinų pedagogas bei psichologas Šalva Amonašvilis. Šeštadienio popietę Kauno įgulos karininkų ramovėje vykusiame susitikime su knygos leidėjais nebuvo gausaus gerbėjų būrio. Argi ne keista? Dažnas pedagogas tikina besidomintis naujovėmis, mokyklų vadovai tvirtina išmanantys apie Humanistinę pedagogiką (HP), o štai pasiūlyk galimybę prisiliesti prie HP kūrėjo, pabendrauti su jo draugais, įsigyti naują knygą, tai…

Nors Vilniuje, Klaipėdoje bei Kaune įvykusiuose šios knygos pristatymuose paties autoriaus nebuvo, bet netrūko leidėjų, vertėjos, bendražygių šiltų žodžių. „Humanistinės pedagogikos riteris“ – devintoji leidyklos „Andrena“ išleista Šalvos Amonašvilio knyga. Pasak leidyklos vadovės Nijolės Petrošienės, prieš gerą dešimtmetį pasirodžiusios šio autoriaus knygos būdavo nuolat išgraibstomos. Į lietuvių kalbą išversto naujausio kūrinio 700 egzempliorių tiražas matyt irgi greitai išgaruos…

„Riteris man asocijuojasi su Don Kichotu… Girdėjau, kad Migelio de Servanteso „Don Kichotas“ yra pati populiariausia knyga pasaulyje. Tai gal ir Amonašvilio kūriniai to verti? Juk galima užprogramuoti sėkmę? Juk autorius siekia atskleisti, kas yra tas pedagogikos riteris ir kas juos vienija?“, – svarsto N.Petrošienė, bent kartą metuose dalyvaujanti susitikimuose su pačiu didžiuoju pedagogu ir nuolat besistebinti jo paprastumu, natūralumu.

Tiesa, ši knyga nebūtų pasiekusi skaitytojų be Lietuvos humanistinės pedagogikos asociacijos (LHPA) pastangų ir rėmimo. Jau šešerius metus tarptautiniu lygiu pripažinta ir veikianti asociacija plečia savo gretas ir organizuoja neeilinius renginius. „Sunku suvokti, kiek daug gali padaryti vienas žmogus – Šalva Amonašvilis. Nors nelengvas buvo ir jo paties kelias, bet vėl ir vėl jis sujungia bei drąsina mus visus, – džiaugiasi LHPA pirmininkė Marina Korinevskaja. – Humanistinė pedagogika nėra idealogija. Tai yra pasaulėžiūra. Tai mokslo, meno ir filosofijos sintezė, jungianti materialųjį ir dvasinį pasaulio pradus. Viršenybė čia teikiama dvasiniam. Deja, programose nenumatytas pasaulėžiūros ugdymas. Ir sąvokas „mokytojas“, „mokinys“, „pamoka“ HP pasekėjai suvokia visai skirtingai. Mokytojas – tai siela, kuri neša šviesą, mokinys – tai siela, kuri trokšta ir ieško šviesos. Ir tas susitikimas įvyksta pamokoje. Pamokoje turėtų gimti tas stebuklas – mokinys turi būti pripildytas tos šviesos, o tam mes turime dirbti, augti kiekvieną dieną. HP kalba apie mūsų pačių saviugdą. Ir čia tobulėjimui nėra ribų. Iš aukščiau nesulauksime jokių standartų, programų pagal humanistinę pedagogiką… Tik viduje galime kurti tuos stebuklus, tapti tais dvasios didvyriais, riteriais, šviesos nešėjais. Labai svarbu, kad išleidžiamos naujos knygos ir lietuvių kalba.“   

Šios Š.Amonašvilio knygos vertėja Vilija Žalienė tap pat dažnai sutinka jį Lietuvoje. Ji matanti, kad jis sukaupęs dar daugiau ryžto, šviesos ir kiek daugeliui jis padėjęs, paskatinęs. Versti knygą jai buvo džiugiu ir lengva. „Dar ir todėl, kad jau pedagoginio kelio pradžioje žinojau HP principus ir buvau sau prisiekusi, kas beatsitiktų, ko iš manęs bereikalautų mokykla, eiti savo keliu. Jis suteikė drąsos savaip gyventi. Viskas šioje knygoje yra tiesa, kiekvienas žodis – jo praktikos, jo patirties rezultatas. Dirbdama kasdien jaučiau ypatingą šviesą, gerumą, meilę, džiugesį. Ši knyga tarsi maldaknygė, tarsi dovana. Knygos įžangoje autorius mini, kad jam pačiam riterio vardas – siekiamybė, bet man atrodo, kad jam pavyko. Jis užlipo ant labai aukšto laiptelio, o mes to dar siekiame.“

Knyga „Humanistinės pedagogikos riteris“ tarsi padalinta į 2 dalis. Viena – žemiška, patarianti kaip įkūnyti tas pedagogines tiesas, o kita be galo dvasinga, ugninga, verčianti suklusti, susimąstyti, kviečianti kažką keisti savyje, tobulinti.

Renginius vedusi aktorė Gražina Urbonaitė tikino nesą reikalingesnės kūrybos rūšies ar sudėtingesnio meninio žanro bei sunkesnio dvasios, proto darbo kaip kurti žmogų ir tuo pačiu lygiagrečiai kurti save. „Mes kasdien kuriame save, iš savęs kažką išmetame, o tą tuščią vietą užpildome tuo, kas mums reikalinga. O kokie mūsų poreikiai – turbūt priklauso nuo mūsų pačių. Man ši knyga yra tokia. Nes mes esame kiekvienas sau pedagogas, save bandome pažinti ir save bandome kurti. Jūs išleidote labai universalią ir labai visiems reikalingą knygą. Ačiū jums!”  

Ne mažiau nei V.Žalienės paskleisti paslaptingai vibruojantys gongo garsai, susirinkusiųjų širdis užtvindė dainuojamosios poezijos atlikėjos, mokytojos Jūratės Dailidėnienės dainos. “Žmogui reikia žmogaus, reikia jo artumos, kad pabūtų šalia, pasėdėtų / Žmogui reikia širdies, reikia jo šilumos, kad kaip vienišas paukštis skausme neliūdėtų“, – skambėjo žodžiai ir idėja pagal šią knygos pastatyti spektaklį. Kad kuo daugiau žmonių pamatytų. Juk visi esame mokytojai.

„Tegul Švietimas tampa milžiniška tiriamąja laboratorija, kad įmintume paslaptį kaip ugdyti Širdį“ (Šalva Amonašvilis)