Gyvenimo pamokos švenčių fone

Nežinau, ar jums taip yra buvę: prieš didžiąsias metų šventes netikėtai užplūsta nerimas, vangumas, abejingumas, susierzinimas ir kažkoks netikrumo jausmas. Atrodo, tvarkysi kambarius, ruošies, puošies, su meile rinksi arba gaminsi dovanas artimiesiems, galvosi ką patiekti ant šventinio stalo. Ir še tau: nei energijos, nei jėgų, nei noro… Atvirkščiai – kuo anksčiau prasideda šventinis KARNAVALAS, kuo labiau miestai konkuruoja gražiausios eglės rinkimuose, kuo ryškiau blizga parduotuvių kalėdinės vitrinos, tuo giliau smelkiasi liūdesys dūšion… Už viską teks sumokėti.  

KAIP leidžiame vykti tokiems beprotiškiems komerciniams dovanų pirkimo maratonams? KADA pigiai blizgantis fasadas tapo svarbiau už esmę ir turinį? KAIP mielas atvirutes ir rankų darbo smulkmenas išstūmė elektroniniai šablonai ir kičiniai niekniekiai? KODĖL nejaučiame dvasinio pakylėjimo, o tik rūpestį – kaip apkuopti namus, patenkinti pilvą ir įtikti vaikams?

Vienas tėtušis klausia, ką daryti, jei vaiko poreikiai kasmet auga ir šiemet jis paprašęs dovanos už …1000 eurų. Patarti galiu, bet ar paklausys??? Vertingų gyvenimo pamokų kaip ugdyti vaikus ne tik švenčių periodu gali duoti ir gera pažįstama, socialinės veiklos asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė Jolanta Lipkevičienė.  

Gyvenimo pamoka su Aukse (1)

Skaitymas

Mano globojamai mergaitei Auksei – vienuolika. Kai jai liepia skaityti – ji reiškia nepasitenkinimą, išsisukinėja, nenori skaityti vardan skaitymo tekstus, svetimus jos gyvenimui. Niekada aš jos neverčiu skaityti to, ko ji nenori. Skaitymą stengiuosi „įpinti“ į kasdienybę, susieti su gyvenimu. Ir kai skaitymas patenkina sąmoningumo troškulį, šis įgūdis vaikui tampa labai vertingu gebėjimu, padedančiu susiorientuoti gyvenime. Paklausiu Auksės, gal nori perskaityti eilėraštį, kurį parašė jos bendraamžė mergaitė, serganti vėžiu?  Pasakiau, kad kai ji rašė eilėraštį, jai buvo likę jau nedaug gyventi. Auksė garsiai ir be jokios prievartos perskaito eilėraštį.

Lėtas šokis…

Ar kada nors stebėjote vaikus,

Skriejančius ratu?

Ar klausėtės, kaip lietus

Tyška į žemę?

Ar kada nors grožėjotės drugelio šokiu?

Ar žiūrėjote į saulę, besislepiančią už horizonto?

Sustokite. Nešokite taip greitai.

Laikas nelaukia. Muzika negros be galo.

 

Ar kasdien lekiate visą savo dieną

Nesustodami?

Ar paklausiate: „Kaip gyveni?“,

Ar girdite atsaką?

Kai prabėga diena,

Ar gulite lovoje,

Ir jūsų galvoje skrieja

Dar kitas šimtas laukiančių darbų?

Sustokite. Nešokite taip greitai.

Laikas nelaukia. Muzika negros be galo.

 

Ar nesakydavote vaikui:  „Padarysime tai rytoj?“  

Ir skubėdami nepastebėjote jo skausmo?  

Ar nenutraukėte ryšių,  

Leidote gražiai draugystei užgesti,  

Nes niekada neturėjote laiko  

Paskambinti ir pasakyti: „Sveikas!“  

Sustokite.  Nešokite taip greitai.  

Laikas nelaukia.  Muzika negros be galo.

 

Kai bėgate taip greitai,  

Kad kažkur suspėtumėte,  

Prarandate pusę to kelio džiaugsmo,  

Kai pergyvenate  ir skubate gyventi savo diena,  

Tai – kaip neišpakuota dovana…

Išmesta.  Gyvenimas – ne lenktynės…  

Sustokite,  

Išgirskite muziką,  

Kol nesibaigė  daina…

Pabaigusi Auksė pasako, kad jai tos mergaitės gaila ir susimąsto. Paklausiu, ar mes pakankamai džiaugiamės turėdami sveiką kūną? Ar kas dieną dėkojame Dievui už sveikatą? Paklausiu Auksės, kaip tu manai, ko mergaitė, rašydama eilėraštį mus norėjo pamokyti? Mergaitė susimąsto ir atsako: kad mes vieni kitų dažniau paklaustumėme, kaip tu gyveni? Svarbu, kad žmonės būtų laimingi. Aš paklausiu: ar jūs mokykloje per pamokas esate raginami skubėti? Ji atsako: taip, mums liepia skubėti. O man nepatinka skubėti. Ar ta mergaitė turėjo tėvus? Atsakau, kad turėjo.

Gyvenimo pamoka su Aukse (2)

Rašymas

Auksė atsineša lapą popieriaus ir paprašo padėti parašyti Kalėdų seneliui laišką. Sakau, kad pirmiausia tai reikėtų padėkoti Kalėdų seneliui, tik pagalvok už ką? Taip vaikai mokomi ne tik eiti paskui savo norus, bet įvertinti kitų žmonių veiklas, būti dėkingi, supratingi, mandagūs. Auksė atsako: padėkosiu, kad jis vaikus daro laimingais. Aš laiške parašysiu, kad tau, mama, atneštų laikrodį, nes žinau, kad tu ieškai nusipirkti. O man tegul atneša mažą pianiną ir lūpinę armonikėlę. Pirmiausia laišką parašo ant juodraščio, po to tvarkingai perrašo į kitą lapą. Nubėgusi paklausia tėčio, ko jis norėtų dovanų? Jis atsako, kad ką jam atveš, tuo ir džiaugsis. Auksė padūmojusi parašo, kad tėčiui atneštų kvepalų ir prožektorių. Pasako, kad vėliau įrašys dar į laišką ir tai, ko nori broliai.

Pasidžiaugiu, kad ji rūpestinga, pasirūpino kitais rašydama seneliui laišką. Paprašo, kad šį aprašymą apie ją atspausdinčiau. Atspausdinu. Ir ji toliau mokosi skaitymo įgūdžių visą vakarą tai skaitydama. Studijuojant negyvą medžiagą vaikai nejaučia susidomėjimo. Prasmė ir ilgalaikė vertė ne kiekybėje, bet vaiko patyrimuose. Galima vienoje gyvenimo pamokoje,  einant paskui vaiko iniciatyvas, ugdyti ne tik rašto ar skaitymo, bet auginti labiau susipratusį, autonomišką, sąmoningą, įgyjusį dvasinės išminties, turintį gyvenimo tikslą, gebantį save harmonizuoti žmogų. Tokios pamokos padeda auginti  vaiko savivertę, emocinį raštingumą, socialinį jautrumą. Tokios pamokos įkrenta į vaiko gelmę ir išlieka visam gyvenimui.

Jolanta Lipkevičienė