Sako italų pedagogas Francesco Fadigati, spalio viduryje viešėjęs Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centre. Ne taip dažnai sulaukiame ne tik savo žiniomis, bet ir – kas galbūt dar svarbiau – savo širdies šiluma pasiruošusio pasidalinti svečio. Kodėl Marijampolė, o ne Vilnius ar Kaunas? „Deja, yra nedaug žmonių, nebijančių pripažinti mūsų švietimo sistemos problemas ir norinčių konkrečių pokyčių. Didesnė dalis prisitaikę, o gal tikrai mano, kad ugdydami vaikus nedarome jokių klaidų, – apgailestauja renginio organizatorė, švietimo centro metodininkė Jūratė Gaidienė. – Todėl kartais jaučiamės vieniši. Galbūt užsieniečio žodis bus šviežio oro gurkšnis?“
Svečias iš Italijos – Bergamo La Traccedi Calcinate mokyklos direktoriaus pavaduotojas, literatūros mokytojas Francesco Fadigati skaitė paskaitą „Psichologiškai sveikų ir laimingų vaikų ugdymo ypatumai“. Dalyviai – per šimtą tėvų ir pedagogų – turėjo galimybę išgirsti nuoširdžius lektoriaus patarimus ir įžvalgas, paremtas asmenine patirtimi.
„Sužavėjo pedagogo užsidegimas, aistra ir tikėjimas tuo, ką jis veikia, kaip dirba ir gyvena. Seniai nebuvau tokiame susitikime“, – savo atsiliepimuose apie paskaitą rašo dalyvė Inga. „Tai pasidalijimas gyvenimiška patirtimi ir išmintimi – labai įkvepiantis ir gyvas“, – sako kita viešnia Rūta.
Charizmatiškasis Francesco Fadigati kalbėjo: „Kad galėtume ugdyti, turime leistis būti ugdomi patys, reikia atrasti žmonių, kurie mums padėtų spręsti situacijas, padėtų pakilti iš ribotumų bei klaidų“. O jeigu pedagogą užvaldo apatija ir nenoras kuo nors domėtis, pasak lektoriaus, toks mokytojas neturi jokių šansų sudominti jauno žmogaus. Pedagogo kelyje nepakanka laikytis vien tik taisyklių ir įvairių metodikų, čia ypatingai svarbi yra auka iš širdies. Fransesco manymu, šiuolaikinei mokyklai reikia tokių mokytojų, kurie būtų pasirengę nueiti žmogiškąjį kelią kartu su savo mokiniu.
„Vaikai neklauso žodžių, jie klauso širdies balso, – kalbėjo lektorius, – Kiekvieno vaiko viduje yra teisingumo, meilės ir gėrio poreikis“. Svečias iš Italijos pasakojo, kad jau keletą metų, eidamas į pamoką, jis kelia sau klausimą – ką šiandien aš galėčiau duoti šiems mokiniams? Ir vieną kartą, atėjus į klasę, jis savo mokiniams pasakė staiga į galvą atėjusius žodžius: „Kaip gera būti gyvam!” Šie įkvepiantys mokytojo žodžiai, mokantys vaiką pastebėti šalia esantįjį, mokiniams padarė didžiulį įspūdį, kurie lig šiol juos prisimena. „Ir jeigu mes, suaugusieji, gebėsime nuoširdžiai džiaugtis tuo, kad gyventi iš tikrųjų yra gera, tai ir vaikams bus gera gyventi!“, – teigė svečias ir ragino, kad kuo dažniau pedagogai ir kiekvienas iš mūsų savęs klaustume – ką aš atnešiu vaikams? Ar aš jiems nešu šviesą? Kas mane daro laimingą?
„Neretai žmonės vieni kitus mato kaip konkurentus, o ne kaip kolegas, draugus ar mokytojus, – pastebėjo paskaitos dalyvis Tomas, ketinantis tapti pedagogu ir teigiantis, kad šio lektoriaus paskaita pakeitė jo požiūrį į gyvenimą. – Šiandien supratau, jog turiu stengtis pasimokyti iš kitų ir stengtis ieškoti mokytojų tarp sutiktų žmonių gyvenime, o ne varžytis bei kritikuoti kitus.“
„Sustiprinau savyje žinojimą, jog vertybinis kelias – nuo klaidos prie klaidos, nuo bandymo prie atradimų. Mokytojams labai svarbu atvirai dalintis sava patirtimi, kelti klausimus, ieškoti geresnių sprendimų. Per mokytojus gali ateiti gėris ir į vaikų gyvenimus“, – tikina Jolanta.
„Klausydama šio lektoriaus paskaitos, jaučiau didžiulį jo nuoširdumą ir norą pakeisti pasaulį į gerąją pusę. Svarbu, kad mes, suaugusieji, padėtume šiuolaikinei jaunajai kartai nebijoti būti realybėje, nebijoti būti savimi“, – sako Jūratė.
„Lektorius padėjo atnaujinti žvilgsnį į vaikų ugdymą ir savęs vadybą. Supratau, kad švietimo sistemoje ryškiai matosi trys krizės ženklai: abejingumas, baimė, negalėjimas būti savimi. O mokinių klasę lektorius palygino su ligoninės palata, kur keistas nuobodulys vaikus įkalina. Vyrauja vaikų atsisakymas veikti, net nepradėjus“, – mano Jolanta.
Paskaitos dalyvių užfiksuotos ir „širdin įkritusios“ lektoriaus Fransesco Fadigati frazės:
„Tikėjimo patirtis yra lemiamas veiksnys ugdymo procese. Vaikai tą mato ir jaučia. Jei myliu save, tai myliu ir kitus“.
„Mokyti ir ugdyti – reiškia ieškoti savęs ir šviesos, kad galėtume ją atspindėti savo mokiniams“.
„Suklysti – galime. Blogiau yra tuomet, kai bijome elgtis kitaip negu vakar. Bijome eksperimentuoti“.
„Tai, ką mes matome vaikuose, yra mūsų, suaugusių, vidaus atspindys. Neretai tai yra abejingumas, baimė, baimė būti savimi.“
„Jei vaikus mokome taip, kad mums patiems yra įdomu, tada įdomu bus mokytis ir vaikams“. „Vaikams būtina leisti ieškoti ir tyrinėti“.
„Pabudimas prasideda tuomet, kai suprantame, kad esame nuostabūs tokie, kokie esame, su visomis savo problemomis, kurias tik turime“.
„Mokyti – tai ieškoti savo laimės“.
„Mes neturime stengtis pakeisti savo mokinių, nes visi jie, net ir tie, kurie atrodo labiausiai sužeisti ir nepataisomi, turi savyje du svarbius dalykus, kuriuos Dievas jiems dovanoja kiekvieną rytą: širdį, grožio, laimės, teisingumo, meilės ir gėrio troškimą; realybę, jos grožį, gilumą ir paslaptį.
„Širdis + realybė – didžiulis ugdymo išteklius“.
„Kiekvienas mes turime galimybę – kiekvieną dieną viską pradėti iš naujo“.
Jūratė Gaidienė, Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centro metodininkė
https://www.youtube.com/watch?v=CHtluN7IPn8 (15:36 min.)
