Įspūdžiais iš šių metų parodos „Mokykla 2015″, kurioje tęsiama „Mokyklos be sienų“ koncepcija, sutiko pasidalinti Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė, Klaipėdos m.savivaldybės Šeimos tarybos pirmininkė Kristina Paulikė. „Pasigedau visgi šiuose renginiuose didesnio tėvų įtraukimo. Šiais, Mokyklos bendruomenės metais, tai ypač aktualu“, – tvirtina renginio dalyvė. Pateikiu ir jos pranešimą „Tėvų pilietiškumas – atsvara patyčių kultūrai“.
Pirmiausiai, kodėl „Mokykla be sienų”? Sienos sukuria stereotipus, slopina asmenybių raišką, todėl paroda norėjo parodyti kiekvieno bendruomenės nario, jo kūrybiškumo, nuomonės ir iniciatyvos svarbą mokykloje. Šiuo renginiu tarsi teigiama, kad mokykloje neturi būti nuobodu ir sunku mokytis. Šiais metais švietimo paroda akcentavo kelias svarbiausias temas: pirmoji – STEAM – Science (mokslas), Technology (technologijos), Engineering (inžinerija), Arts (menai), Mathematics (matematika), ugdymas. Kita tema – mokytojo profesijos prestižas ir atsakymas į klausimą, kodėl šiandien būti mokytoju yra garbinga ir įdomu. Trečia tema – pilietiškumo, neformaliojo ugdymo temos, dėmesys Z kartai ir tėvų bei mokytojų santykiams su ja.
Parodoje vyko konferencijos ir forumai, susitikimai, diskusijos, debatai, interaktyvūs edukaciniai užsiėmimai, kūrybinės dirbtuvės mokytojams ir mokiniams. Dalyvavo labai daug pedagogų, tėvų, kurie galbūt daugiau domėjosi paroda „Vaikų šalis“, vykusia visai šalia. Taip pat nemažai dalyvavo mokinių, kuriuos domino naujos technologijos, modernios laboratorijos. Pirmąją parodos dieną daugiau sulaukta pedagogų, mokinių, o antrąją – daugiau tėvelių.
Pasigedau visgi tuose renginiuose didesnio tėvų įtraukimo. Šiais, Mokyklos bendruomenės metais, tai ypač aktualu. Šeštadienį vykusią konferenciją „Tėvai – pokyčių jėga ir ugdymo partneriai“ organizavo Ugdymo plėtotės centras, organizaciniame komitete buvau ir aš. Tėvai tampa sąmoningesni, tačiau vis dar jaučiamas tėvų dalyvavimo švietimo sistemoje sąstingis. Tiek šioje parodoje, tiek kituose renginiuose vis dar konstatuojame, kad tėvai nėra pakankamai įtraukiami ir nėra linkę įsitraukti patys.
Mokyklos nėra linkusios tėvams duris atverti iki galo, pedagogai teigia neturintys tiek laiko darbui su tėvais. Tą galiu patvirtinti ir aš pati iš savo asmeninės patirties. Nors pripažįstama problema, tačiau daugelis ugdymo įstaigų aktyvius tėvus mato kaip trikdžius. Švietimo sistema tėvus nori matyt ne kaip lygiaverčius partnerius, bet kaip padėjėjus (reikalui esant) ir sponsorius. Pageidaujama, kad tėvai atliktų savo pareigą – padėtų vaikams mokytis, kas palengvintų pedagogų darbą. Kol kas dar sunkiai suprantamas žymiai didesnis tėvų dalyvavimas: rengiant ugdymo įstaigų strategijas, projektus ar dalyvaujant įstaigos maitinimo organizavime. Galbūt trūko tėvų vaidmens akcentavimo, gal didesnės informacinės sklaidos pedagoginėje erdvėje. Dažnai tenka girdėti, kodėl nedalyvauja čia tėvai, kodėl nedalyvauja pedagogai.
Minėtoje konferencijoje negausiai (apie 60) dalyvavo tėvai ir pėdagogai. Jei reikėtų tokią konferenciją organizuoti dar kartą, asmeniškai išsiųstume kvietimus ugdymo įstaigų administracijoms, savivaldybių švietimo skyrių atstovams, politikams, tėvų ir mokinių organizacijoms. Taip pat daugiau informacijos būtų pateikiama žiniasklaidoje – televizijoje, spaudoje, internete.
Kodėl pasirinkau savo pranešimo tema „Tėvų pilietiškumas – atsvara patyčių kultūrai“? Lietuvoje turime problemą – patyčias. Taip pat turime ir kitą problemą – nesame pakankamai pilietiški, o pilietiškumas suprantamas labai siaurai, jis mumyse yra fasadinis. Savo pranešime norėjau parodyti, kad šios dvi temos labai siejasi ir į jas reikia žvelgti daug giliau.
Šalia parodos stovėjo automobilis (žr.nuotrauką), ant kurio galima buvo rašyti mokytojų pravardes. Nesupratome tokio požiūrio. Mano manymu, tai kaip tik menkina mokytoją ir skatina tyčiotis. Šis požiūris labai nesiderina su bendra švietimo, ugdymo, pilietiškumo koncepcija. Parodoje buvo kalbama apie mokytojo profesijos prestižą, o šalia buvo priemonė, skatinanti patyčias iš mokytojų…
Kristinos Paulikės, Violetos Mačienės bei Loretos Girdzijauskienės nuotraukos
Kristinos Paulikės pranešimas
Aktyvūs tėvai – pagalba švietimo sistemai
Visi seniai jau žinome, kad tėvų ir ugdymo įstaigos bendradarbiavimas ženkliai prisideda prie visapusiškos vaiko socializacijos bei ugdymo(si) kokybės ir netgi padeda pažaboti patyčių kultūrą. Tačiau į priekį iriamės vis dar labai lėtai. Įvairiose švietimo bendruomenių diskusijose, konferencijose nuolat konstatuojama, kad tėvai per mažai įsitraukia į mokyklos/darželio veiklas, o švietimo sistemoje tėvai vis dar nėra suvokiami kaip pilnaverčiai partneriai, kas neleidžia visapusiškai ugdyti vaiko, kaip sėkmingo ir laimingo ateities kūrėjo. Esu optimistė, todėl tikiu, kad problemas išspręsti galima tik visiems vieningai dirbant kartu – tiek pedagogams, tiek vaikams, tiek tėvams, tiek politikams ir visai visuomenei.
Tėvų dalyvavimo poreikių piramidė
Teko būti pedagogės vaidmenyje, o dabar mamos, švietimo procesų vertintojos, dalyvės, galų gale vartotojos, tad susidariau tėvų dalyvavimo mokyklos/darželio gyvenime schemą, savotišką tėvų dalyvavimo poreikių piramidę, kurioje įvardijau pakopas, kurias peržengus, tėvai tampa vis aktyvesni ir sąmoningesni švietimo sistemos dalyviai ir netgi kūrėjai. Apatinėje piramidės pakopoje matome tėvus – informacijos gavėjus ir/ar priėmėjus.Jei tėvai gavę tą informaciją, priima ją, jie jau žengia į antrąją pakopą – tėvų-dalyvių. Kai tėvai pradeda dalyvauti, jie jau žengia į trečiąją pakopą – tėvų, kaip patarėjų ir pagalbininkų. Taigi, jei tėvai dalyvauja, jie mato problemas ir gali jau patarti, ką galima daryti kitaip, kad tų problemų būtų kuo mažiau. Iš trečios pakopos žengiame į dar aukštesnį lygį, kai tėvai – sprendimų priėmėjai – drąsiai gali žengti į aukštesnį lygį ir tapti ne tik klasės ar grupės tarybos nariais, bet visos ugdymo įstaigos. O tada kartu su pedagogine bendruomene ir vaikais kurti tokią mokyklą, kokią jie visi kartu norėtų matyti. Taip jie pasiekia piramidės viršūnę ir kartu su visa mokyklos bendruome tampa tėvais kūrėjais. Tačiau, kad tėvai lypėtų vis aukščiau, turime norėti mes visi. Na, lyg ir norime, bet ar viską padarome?
Kodėl svarbu tėvams nelikti nuošaly
Visi svajojame apie laimingus ir sėkmingus vaikus. Šie siekiai nurodyti net ir LR Švietimo įstatyme. Lyg ir aiškus mūsų visų tikslas, tačiau kol kas jis labai sunkiai pasiekiamas. Gal todėl, kad ne visi vienodai to tikslo siekiame? Tėvai yra pagrindiniai ir svarbiausi ugdytojai, todėl pirmiausiai būtent jiems turi rūpėti vaikų laimė ir sėkmė. Ką gi turi padaryti tėvai? Jie pirmiausia turi suprasti, kad dalyvavimas ugdymo įstaigos veiklose, ugdymo(si) procese kartu su savo vaikais padeda vaikams lengviau prisitaikyti prie naujų situacijų, o tėvams buvimas kartu su savo vaikais, padeda juos geriau pažinti. Kuo geriau juos pažinsime, tuo daugiau žinosime, kaip gi jie gali tapti sėkmingais ir laimingais. Turbūt ne kartą tėvams teko išgirsti iš mokytojų apie „kitokį“ (ne tokį, koks jis žinomas šeimoje) jų vaiką. Taip yra todėl, kad mes, tėvai, nepakankamai dėmesio skiriame vaikų poreikiams identifikuoti, neįsiklausome, neišgirstame, nematome, nesidomime jų savijauta, svajonėmis, veiklomis. Jei vaikas skirtingai elgiasi namuose ir mokykloje, tai jau yra rimtas signalas mums, tėvams, kad turime susirūpinti ir vaikams skirti daugiau dėmesio nei iki tol skyrėme. Į pagalbą visada gali ateiti pedagogai, su kuriais problemas išspręstume žymiai lengviau. Visi ugdytojai bendromis jėgomis gali nuveikti nepalyginamai daugiau, nei pavieniui. Tereikia klausti, ieškoti, tartis. Juk viskas vardan vaiko, vardan mūsų visų ateities…
Tėvai gali mažinti patyčių kultūrą mokykloje?
Lietuvoje vykdomos įvairios patyčių programos, kuriose visgi pasigendu didesnio tėvų įtraukimo. Dažniausiai tos programos apsiriboja tik tėvų informavimu ir minimaliu konsultavimu, kas neleidžia efektyviai kovoti su patyčių kultūra. Tad siūlyčiau mokyklų bendruomenei kartu su tėvais aptarti didesnes jų dalyavimo galimybes tiek sprendžiant patyčių problemas, tiek kitas galimas veiklas. Turime suprasti, kad vaikas ateina iš šeimos, kurioje formuojasi bendravimo principai, lipdomas dorovinis pagrindas. Niekam nėra paslaptis, kad vaikai bendravimo kultūrą ir elgesį perima iš tėvų ir jei jų elgesys nėra tinkamas, tai nesistebėkime ir vaikų elgesiu. Jei tėvai negerbia vieni kitų, jei šeimoje nuolat vyksta konfliktai, žeminimas, nepagarba, tai natūralu, kad vaikas tokį patį bendravimo stilių atsineš ir į mokyklą ar darželį. Vaikai susitinka vieni su kitas ir jei kuris nors iš jų atsineš ne visai tinkamą elgesio modelį, tai toks elgesys įtakos ir kitų vaikų elgesį. Tuomet užsisuka problemų ratas ugdymo įstaigoje – patyčios, konfliktai, mokyklos nelankymas, priklausomybės ir t.t. Štai todėl sąmoningi ir atsakingi tėvai privalo galvoti ne tik apie savo vaiką, bet ir kaimyno, draugo, praeivio… Lygiau taip pat tėvams turi rūpėti ir tai, kokioje aplinkoje dirba pedagogai. Reikia suprasti, kad pedagoginis darbas nėra lengvas, o jo sąlygos nėra pačios geriausios, kokios galėtų būti. Tenka išgirsti, kaip tėvams sunku su dviems vaikais, tačiau pagalvokime, kaip sunku yra pedagogams su 30-čia skirtingų vaikų…
Žinia mums visiems
Šiandieną matau švietimo sistemoje vieną didelę spragą – dirbama tik su vaiku. Mes nematome šeimos kaip visumos, kurioje yra ir tėtis, ir mama, ir vaikai, ir seneliai. Jei problemų turi šeima, jų turi ir vaikas, o tada jau ir klasė ir visa mokykla. Štai kodėl mes negalime pasiekti tų skambių švietimo sistemos išsikeltų tikslų. Taip, ugdymo įstaigai tenka didelė užduotis – ugdyti ne tik vaikus, bet ir tėvus. Sakysite, neįmama, sunku? Nieko panašaus! Jei Lietuvoje švietimas taps visomis prasmėmis prioritetu, jei bus daugiau dėmesio skiriama pagalbos šeimai politikos formavimui, jei nuo sąvokos „vaiko ugdymas“ pereisime prie sąvokos „šeimos ugdymas“, tuomet išspręsime labai daug problemų, tame tarpe ir patyčių. Tačiau tai įvyks tik tuomet, kai tai vieningai suvoksime tiek mes, tiek politikai, tiek visa visuomenė.
