Mokyklos langas

Stokke – nedidelis Norvegijos pietryčių miestelis prie jūros, kuriame tarp 12.000 gyventojų gyvename ir mes. Jau trejus metus. Šis miesteliukas daug kuo primena manąjį Raudondvarį prie Nevėžio, gal todėl neatsitiktinai mes čia? Pasivaikščiodami po gražias Stokke apylinkes, nuolat stebime pokyčius – tvarkomus kelius, renovuojamus pastatus, statomus naujus namus. O prieš keletą metų visai netoliese, šalia Stokke Ungdomsskole (Jaunimo mokyklos) ėmė dygti naujas mokyklos priestatas.

Išvados pačios peršasi: pirma, turbūt gausėja gyventojų bei atvykėlių. Antra, statybose dirbo ir lietuviai emigrantai. Statome sau? Juokas juokais, bet tiek Stokke darželiuose, tiek mokyklose paklausti apie lietuvių atžalas, norvegai linksi: “Ja, ja”.   

Skaityk toliau

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Sklandant nepasitenkinimui švietimo sistema Lietuvoje, kuriasi vis daugiau netradicinio ugdymo įstaigų, kurių dalis – nevalstybinės. O tai, kad į kai kurias net vietų trūksta – rodo ne tik didėjančią paklausą, bet ir tėvų pasitikėjimą.

Kauno rajone Smiltynuose pirmąjį rugsėjį pasitinkanti Žalioji gamtos mokykla – ne vienintelė, siūlanti gamtos prieglobstį (mano žiniomis, panašiai veikia Kardoku gamtos mokykla, Melkio, Vilniaus Valdorfo Žalioji, Demokratinė mokyklos, gal dar viena kita). Bet daugiau pasidomėjus pakaunės mokslo šventovės atsiradimo istorija, man ji kažkuo priminė garsiąją Balio Žaliąją mokyklą… Gamta, laisvė, kūrybiškumas. Atsidavę ir ieškantys pedagogai. Ekologiški statiniai ir natūralios ugdymo priemonės. Jau beveik įsivaizduoju, kaip kūrėjai bus apšaukti kažkokia „neaiškia sekta”, siurbiančia patikliųjų pinigus.    Skaityk toliau

Tik patekus į šiuos darželius įmanoma suprasti kaip jie skiriasi nuo lietuviškų. Ne vien biudžeto pinigais, o laisvės ir normų, kūrybos bei taisyklių balansu. Suaugusieji čia – pozityvumo ir gerumo įsikūnijimas, draugai ir pagalbininkai. Griežtai besilaikantys pedagoginių nuostatų, ir galbūt todėl priversti kantriai aiškintis su tėvais. Ir nors mažieji čia noriai lanko darželius, kur gauna visapusišką pagalbą, rūpestį, išmoksta savarankiškumo, bendravimo įgūdžių, žaidžia lavinamuosius žaidimus ir laaaaaabai daug laiko praleidžia lauke, bet… Visuomet atsiranda nepatenkintų ar pernelyg susirūpinusių tėvelių. O toms „supermamytėms“, neleidžiančioms vaikų į darželius, sakau ir sakysiu: jūs net neįsivaizduojate, kiek netenka jūsų atžalos… Skaityk toliau

Kartą bevaikštinėjant ramaus Norvegijos miestelio pakrante, tylą perskrodė nesvietiško garso muzika. Margaspalvis autobusas. Mėlynais ir raudonais kombinezonais vilkintys jaunuoliai. Krepšiai su vienareikšmiškai skimbčiojančia tara. „Gal koks roko koncertas?”. „Čia mokiniai švenčia „russ”, – paaiškino praeiviai. Pasirodo, „russefeiring“ yra tradicinė norvegų moksleivių šventė po trylikos metų mokslo. Pabaigtuvės švenčiamos tris savaites nuo balandžio vidurio, o šventės dalyviai, paprastai aštuoniolikmečiai – devyniolikmečiai, vadinami „russ“. Vienu metu galvojau – kokį ryšį tai turi su „russere” – rusais, gal dėl išgeriamo alkoholio kiekio? Skaityk toliau

„Mama, ar teko girdėti apie Homeschooling?“ – kartą paklausė suaugusi dukra. Na va, galvoju, dabar ims priekaištauti, kodėl jos su sese negalėjo mokytis namuose. Prisipažinsiu, nestandartinio mąstymo maniškėms nebuvo lengva standartinėse mūsų mokyklose. Nesusikalbėjimas su pedagogais, krūvos beprasmiškų užduočių ir atsiskaitymų, mobingas tarp mokinių ir pačių mokytojų, paradinio mokyklos įvaizdžio puoselėjimas, slepiant gilias problemas  – tokia įelektrinta aplinka buvo užprogramuota emociniams stresams. Bet mokytis namuose – net ir man, liberalių pažiūrų mamai, atrodė pernelyg drąsu.  Skaityk toliau

Naujųjų pamokėlės sau ir kitiems

 „Kaip greitai pralekia tas laikas“, „ir vėl nespėjau kažko įgyvendinti“, „nepavyko susitaupyti“ – artėjant Naujiesiems metams įprasta stebėtis. O kaipgi tas madingas norų surašymas, kuriam pasidaviau ir aš? Štai pernai buvau užsirašiusi juodu ant balto 6 pagrindinius norus, o dabar juos peržvelgiau ir …Ką jūs manote? Beveik viskas išsipildė, o jeigu ir ne visu šimtu procentu, tai vis tiek neblogai! Ir jokios mistikos čia nėra, nes išties stengiausi kaip sugebėjau.  

Skaityk toliau

Ne tik Mokyklos langui, bet ir bet kuriam tinklaraštininkui smagu sulaukti tokių laiškų:

,,Labas vakaras, Jums rašo lituanistinės mokyklos Bergene ,,Abėcėlė“ mokytoja. Nesu straipsnių specialistė, bet norėčiau, kad ir apie mus žinotų daugiau lietuvių:)  Apskritai mokytojas lituanistinėse mokyklose labai daug savęs atiduoda, yra tikras patriotas lietuvių vaikams.“

Ir kas gi čia ginčysis? Na, nebent netikėti mokyklėlės svečiai.  Skaityk toliau

Dalies mūsų mokytojų jau nebėra. Neseniai nebeliko ir mano pirmosios Mokytojos Joanos Šatūnienės – gerumo, šviesos ir elegancijos įsikūnijimo. Ar juos prisimename tik Mokytojų dienos proga? Ar buvo jūsų gyvenime Mokytojas iš pašaukimo, Mokytojas iš didžiosios raidės? Ar turite kam padėkoti už žinias, o galbūt ir gyvenimo pamokas? Stebiuosi, kaip mano aštuoniasdešimtmečiai tėvai nepamena, kas buvo vakar, bet gali valandų valandas pasakoti apie pokario mokytojus, sunkumus ir išdaigas.

O-o-o, mes jau buvome visai kita sovietmečio idealogijos persunkta karta: tarybinę moralę demonstruojantys pedagogai ir išmuštruoti mokinukai. Kauno Jono Jablonskio vidurinė mokykla tuomet garsėjo kaip drausminga, tvarkinga, patriotiniu ir estetiniu lavinimu besirūpinanti švietimo įstaiga. Daugelis tėvų leido savo vaikus į taip vadinamą jablonskynę tik dėl sustiprinto anglų kalbos mokymo.

Skaityk toliau

Kuo ypatingas šis rugsėjis neformalaus ugdymo lituanistinėse savaitgalio mokyklėlėse Norvegijoje? Didėjančiais tėvų lūkesčiais ir nemažėjančiu smalsučių-pabiručių srautu? Tuo, kad mokslo metai prasideda tradiciškai lietuviškai – nuo rugsėjo pirmosios, o ne nuo rugpjūčio vidurio kaip įprasta Norvegijoje. Ir žinoma tuo, kokiomis spalvomis kasdienybę nuspalvina kiekvienas čia atėjęs Mokytojas. Skaityk toliau