Darželyje yra mišri vaikučių grupė nuo 1,5 iki 6 metų amžiaus. Vaikų skaičius grupėje pradėjus dirbti 6 vaikai (vėliau apie 12).
Daugiau informacijos tel. +370 615 29847
„Kurkime mokyklą, kurioje patys norėtume mokytis“, – taip prisistato antrus metus veikianti neformali organizacija „Mokymosi mokykla“. Jos koordinatoriui Lukui Benevičiui dar tik 23 – eji. Jam teko mokytis ir valstybinėje, ir privačioje mokykloje. Visur sekėsi gerai, su mokytojais sutarė, tik nedarė namų darbų, nes nesuprato kam to reikia. Tad kyla natūralus klausimas: kodėl vos baigęs vidurinę mokyklą ir paragavęs architektūros studijų jaunuolis liko daugelio kritikuojamoje švietimo sistemoje?
Jo nuomone, švietime būtini pokyčiai. Kokie? „Jei būtumėte to paklausę prieš keletą metų, greičiausiai būčiau atsakęs gana paviršutiniškai: pedagogų rengime, egzaminų sistemoje, laiko stoka… Bet tai tik paviršius. Dabartinė veikla suteikia daug peno tobulėjimui ir jaučiu, kad mano požiūris subtilėja, jautrėja, aštrėja. Pats daug mokausi ir padedu kitiems mokytis. Taip realizuoju save“, – šypsosi pašnekovas.
Šių laikų pasaulis yra pažangus – patys save valdyti galintys robotai, balsu valdomi televizoriai ar telefonai, virtuvės įranga valdoma liečiamu paviršiumi ir daug daugiau, mums gyvenimą lengvinančių bei tobulinančių technologijų. ,,Šios naujovės jaunimui yra natūralus, suprantamas dalykas. Mokykloje jau tapo įprasta naudoti kompiuterius, internetą, interaktyvias lentas, o kartais ir robotus. Taip mokytis iš tiesų daug įdomiau“. Taip sako penkiolikametė Gustė B., nutarusi pasidomėti daugiau apie technologijų diegimą Lietuvos mokyklose.
Per mokinių pavasario atostogas pedagogai turėjo puikią progą susipažinti su švietimo inovacijomis: Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinėje mokykloje vyko respublikinė paroda „Moderni mokykla 2016, Kaunas“. Ugdymo plėtotės centras (UPC) kartu su UAB „Biuro pasaulis“, Garliavos A.Mitkaus pagrindine mokykla ir Kauno pedagogų kvalifikacijos centru surengė parodą, kurioje per dvi dienas įvyko 105 seminarai, diskusijos, praktiniai užsiėmimai mokytojams ir mokyklų vadovams. Renginius aplankė apie 2400 dalyvių. Pirmą kartą tokio pobūdžio paroda vyko ne sostinėje.
„Kodėl mūsų mokykloje? O kodėl ne? – klausimu į mano klausimą reagavo mokyklos direktorė Valė Urbelienė, – Ugdymo plėtotės centras jau senokai yra pagrindinis mokytojų kvalifikacijos paslaugų tiekėjas ir jie nusprendė mus pasirinkti. Žinoma, bet kokį renginį organizuojant rūpesčių užtenka, bet mes, pasitarę su kolektyvu, surizikavome. Juk čia gali vykti ne tik mokymosi procesas. Mokykla – pati geriausia erdvė, kur mokytojai jaučiasi natūraliai, kur ateina ir kitos mokyklos pamatyti, su kolegomis pabendrauti. Gal tik mažokai vietos? Čia mums dar viena nauja patirtis.“
Neterminuotas mokytojų streikas it koks politikų, profsąjungų ir pedagogų nervų karas – pilietiškumo pamoka mums visiems. Užduodanti klausimą – ar galima šiuo atveju likti neutraliu? Ar galima nepalaikyti ne vienos ,,barikadų“ pusės, o tik patyliukais stebėti – kuo viskas baigsis?
Pasirodo, galima! Taip juk elgiasi ir pilietiškumo pamoką mokiniams (o gal ir visai visuomenei?) demonstruoja apie 90, o gal ir jau 95 procentai mokytojų. Tų, kurie skundžiasi, dejuoja, kritikuoja aktyviuosius, bet nėra nė karto bandę kaip tie pacientai iš knygos ,,Skrydis virš gegutės lizdo“ išsiveržti į laisvę… apginti savo orumą, savo teises. O Makmerfis pabandė. O profsąjungos bando.
Žinoma, daugelis supranta, kad algų pakėlimas 5 procentais visų švietimo problemų neišspręs. Bet pats faktas, kad pagaliau demokratiškai reikalaujama valdžios spręsti rimtas bėdas čia ir dabar, o ne po rinkimų, nuteikia optimistiškai, kad gal dar Lietuva neišsivaikščios… Nes ką gi tuomet tuščiose mokyklose veiktų mokytojai? Ar apie tai diskutuojama mokyklose, ar kalbama su mokiniais, su bendruomene? Įdomu, kiek iš 330 000 Lietuvos mokinių suvokia streiko tikslus, palaiko streikuojančius mokytojus? „Lietuvos švietimo sistemai reikia pokyčių iš pagrindų, o ne smulkių paviršinių pakeitimų“, – mano Lietuvos mokinių parlamento pirmininkė Indrė Pabijonavičiūtė. Skaityk toliau
Man įdomu – kaip mamai ir kaip žurnalistei – kaip skirtingose šalyse jaučiasi vaikai. Kiek jie laimingi, kiek nelaimingi? Rimčiau pamąsčius: būtent jų laimė turėtų būti svarbiau už visus augančius BVP. Juk jaučiame, kad laimė tiesiogiai nepriklauso nuo materialinių ar ekonominių rodiklių. Net ir labai skurdžiuose kraštuose yra apstu gyvenimo džiaugsmu trykštančių žmonių, kurie berods tik saule ir tikėjimu gyvi, o išsivysčiusiose šalyse žmonės kenčia nuo psichikos ligų, vienišumo, vartoja daug antidepresantų, alkoholio ir žudosi. Todėl įvardinti laimės formulę sunku. Vis tik ne tik mes, bet ir tokios rimtos organizacijos kaip Unicef ar JT nuolat bando įvardinti laimės indeksus.
Būtent pagal naujausią Unicef statistiką, laimingiausi vaikai gyvena Skandinavijos šalyse. Norvegija – dažnai pirmaujanti. O štai Lietuva, deja, atsiduria Europos Sąjungos šalių sarašo gale…Tad gal užuot grūmojus mūsų vaikus „grobiančiai“ šiaurės šaliai, pasidomėkime, mielieji tėvai ir pedagogai, kuo jau tie šiauriečiai pranoksta mus? Skaityk toliau
„Norvegijoje daug kas yra daug paprasčiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, – paaiškina daugiau kaip dešimtmetį šiaurės šalyje gyvenanti pedagogė, visuomenės veikėja, aštuonių vaikų mama Aldona Ramutė Hansen. – Dabar, kai jau pati gyvenu tiek laiko su vyru norvegu, viskas atrodo aišku. Bet pačioje pradžioje labai daug tų auklėjimo kampų reikėjo gludinti. Atrodė, kad čia vaikai labai lepinami, kad jiems viskas galima. O iš tiesų daug ką galima racionaliai paaiškinti, yra tam tikros ribos, ką jie gali, o ko ne. Laisvės apsčiai, bet tam tikrų normų paisoma. Tokia savotiška konservatyvumo ir modernumo samplaika.“
Į mano klausimą apie laimingos vaikystės Norvegijoje sudedamąsias dalis, mokytoja nedvejodama atsako: „Viskas prasideda šeimoje. Vėliau įsijungia darželis, mokykla. Vaikus gali prižiūrėti ir tėtis, ir mama, ir mokykla. Svarbu visų glaudus bendradarbiavimas.“ Skaityk toliau
Tarptautinei sniego dienai – sausio 19-ajai – pažymėti Vilniuje, Anykščiuose, Ignalinoje, Birštone ir kituose miestuose vyko akcijos atrakcijos. Neatsiliko ir kauniečiai. Kauno Tado Ivanausko progimnazijos mokiniai dalyvavo žygyje ir darė mankštą ant sniego ,,Būk sveikas žiemą judėdamas“. Rinkosi žiemos mėgėjai ir į snaigės žygį Kleboniškio miške bei Kauno Panemunės šile.
O štai Kauno mokykloje – darželyje „Šviesa”, kurį lanko apie 300 vaikų, tokia žiemos šventė šurmuliavo pirmą kartą. Ten apsilankė mano studijos jaunosios žurnalistės Gustė ir Emilija.
Mūsų žiniasklaidoje retokai uždegama žalia šviesa gerosioms švietimo žinioms. Bet aš juk įsipareigojau Jums, mieli skaitytojai, apžvelgti ne tik minusus, bet ir pliusus. Taigi, mokytojų streikai, nauja neformaliojo vaikų švietimo krepšelio skyrimo metodika, Laisvės gynėjų dienos minėjimai… Tarp šios informacijos lyg ir pasiklydo gera naujiena apie praėjusių metų gruodžio 21 d. ministrės A.Pitrėnienės įsakymu patvirtintą Geros mokyklos (GM) koncepciją.
Susipažinusiems su ja turėtų gerokai kilstelėti ūpas: štai, pagaliau kažkas šviesesnio, progresyvesnio, žmogiškesnio švystelėjo pro niūrokus švietimo debesis! Ir nors pasaulyje vargu ar egzistuoja vieninga samprata kas yra „gera mokykla“, bet kriterijai visur panašūs. „GM negali būti detali instrukcija, o turėtų skatinti mąstančią mokyklą kur link eiti, – tvirtina koncepcijos iniciatorius Gražvydas Kazakevičius, Ugdymo plėtotės centro direktoriaus pavaduotojas. – Nes jei imsi detaliai aprašinėti kiekvieną ugdymo aspektą, tai vėl bus standartinis tvarkos aprašas, nesuteikiantis jokios minties laisvės mokykloms. Todėl mūsų koncepcija trumpa, bet talpi“. Skaityk toliau
Pagalvojau juokais: jeigu jau šie metai pagal Rytų horoskopą skelbiami Ugninės Beždžionės metais, tai kiek UGNIES ir kiek BEŽDŽIONIŠKUMO savyje sukaupsime? Chi, chi, chi…
Nei kūrybinės ugnelės, nei artistiško šelmiškumo manieji Raudondvario Žurnalistikos studijos nariai dar neprarado. Sakau – „manieji“, nes po pusmetį trukusios mūsų veiklos pauzės pajutau jų pasiilgusi lyg savo biologinių vaikų. Juk tiek gražių ir prasmingų darbų kartu nuveikėme, išmokome nemažai gyvenimiškų pamokų ir šiaip smagiai leidome laiką. Tad pasvajojome: kiek dar galime padaryti? Ir darysime! Tik jau kaip nepriklausoma studija. Nes aš pati, vadovė, kaip nepriklausoma žurnalistė, žengiu pirmuosius žingsnius… Skaityk toliau
© 2016 Mokyklos langas. Teisės priklauso Jurgitai Jurevičienei.
Temos autorius Anders Norén.