„Mama, ar teko girdėti apie Homeschooling?“ – kartą paklausė suaugusi dukra. Na va, galvoju, dabar ims priekaištauti, kodėl jos su sese negalėjo mokytis namuose. Prisipažinsiu, nestandartinio mąstymo maniškėms nebuvo lengva standartinėse mūsų mokyklose. Nesusikalbėjimas su pedagogais, krūvos beprasmiškų užduočių ir atsiskaitymų, mobingas tarp mokinių ir pačių mokytojų, paradinio mokyklos įvaizdžio puoselėjimas, slepiant gilias problemas  – tokia įelektrinta aplinka buvo užprogramuota emociniams stresams. Bet mokytis namuose – net ir man, liberalių pažiūrų mamai, atrodė pernelyg drąsu. 

Mūsų namų maištas

Planai siųsti dukras į Balio Žaliąją mokyklą (https://www.greenschool.org), ar Didžiosios Britanijos Summerhill (http://www.mokykloslangas.lt/viskas-atrode-kaip-pasakoje/#more-188) kažkodėl atrodė nerealūs, o Montesori, Valdorfo ar Suzuki sistemas taikančios švietimo įstaigos Lietuvoje priėmė tik jaunesnius mokinius. Tuomet, prieš dešimtmetį, apie galimybę mokytis šeimoje nedaug težinojau, nes kalbinti pedagogai tik gūžčiodavo pečiais. Tiesiog ėmiau pro pirštus žiūrėti į pamokų lankymą, dėl ko tekdavo rašyti galybę pateisinančių raštelių, aiškintis su auklėtojomis, klausytis nuolatinių gąsdinimų dėl egzaminų ir pan. O bandymai burti vaikus-tėvus-mokytojus į Saviugdos klubą kažkodėl dar labiau viską komplikavo ir grįždavau iš mokyklos susierzinusi (http://www.mokykloslangas.lt/miegantieji-bundantieji-ir-budintojai).

„Matai, mama, tu tik retkarčiais būni mokykloje, o mums ten reikia būti kasdieną 12 metų“, – ironizuodavo mergaitės. Ir štai mūsų „naminio maišto“ rezultatai: vyresnioji ne kartą tapo filologų konkursų laureate, rašo knygas, kuria nuostabius žaisliukus ir yra aktyvi visuomenininkė (http://www.milenoszaislai.lt), o jaunesnioji – meno konkursų lyderė, beje 100 proc. išlaikiusi anglų kalbos egzaminą ir 98 proc. istorijos egzaminą, įstojo į valstybės finansuojamas studijas VDU (https://milda-koles.deviantart.com/gallery). Universitetinis išsilavinimas, minimalios pedagoginės žinios, o svarbiausia – motinos širdis mane neklaidingai vedė tuo keliu, kuriuo, tikiu, yra pašauktos eiti mano dukros. Ir kuomet vienoje konferencijoje manęs paprašė pasidalinti mintimis apie vaikų lavinimo metodus, aš pasakiau: „Man nebuvo svarbu vaikų pažymiai, namų darbai, konkursų rezultatai, ar pamokų lankymas. Man visuomet buvo svarbiausia – ar jos laimingos…“      

Brangiai kainuojančios klaidos įstatymuose

Tobulėjant technologijoms ir laisvėjant mąstymui daugėja tėvų, besidominčių alternatyviais vaikų lavinimo būdais. Automatiškai atsiranda ir pasiūla: kuriasi netradicinės, privačios ugdymo įstaigos bei kitos iniciatyvos. Homeschooling`ą (mokymasis šeimoje/namuose) kol kas renkasi tik keli procentai šeimų, nes mūsų šalyje toks mokymasis įstatymiškai nėra leidžiamas (leidžiamas tik nuotolinis mokymasis vaikams, turintiems tam tikrų sveikatos problemų, arba didžiąją dalį praleidžiančių užsienyje). Ir nors teisė rinktis tinkamiausią mokymosi formą yra įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijoje, bet atrodo Lietuva nepaiso šių tarptautinių teisių. Kažin ar dėl sovietinio oligarchinio noro viską kontroliuoti, ar tai tiesiog biurokratų aplaidumas? 

Kortas sumaišė 2012 metais švietimo įstatymuose įsivėlusi klaida (tyčia? netyčia?) nutraukti galimybę mokyti vaikus namuose ir šį kelią pasirinkusios šeimos nežinojo ką toliau daryti. Prasidėjo jų aktyvus bendravimas su valdžios atstovais, norint grąžinti buvusią tvarką. Daug lietuvių, gyvenančių užsienyje, palaikė morališkai bei finansiškai, tad laikui bėgant įsikūrė Mokymosi šeimoje asociacija. Ir nors juridiškai asociacija gyvuoja tik keletą mėnesių, bet susidomėjusių šeimų gausėja tiesiog žaibiškai. „Visi ŽINO, jog tradicinėje mokykloje yra daugiau minusų, nei pliusų, pastebi vaikų savijautą jose. Pagaliau apie tai pradedama kalbėti, todėl daug šeimų domisi alternatyviais mokymosi būdais, ieško geresnių variantų savo vaikams. Ne veltui kuriasi tiek daug privačių mokyklų. Šeimos pradeda suvokti, kaip svarbu individualizuotas mokymas, įvertinant vaiko gebėjimus ir savybes, – tvirtina aktyvistai. – Kad ir kokių konservatyvių pažiūrų pedagogas būtų, jis tikrai yra matęs daug nelaimingų vaikų mokykloje, žino daug patyčių ir nepagarbaus elgesio atvejų. Nors ir dedama daug pastangų siekiant humanizuoti mokyklos aplinką, tenka pripažinti, kad nemažai mokyklos ydų yra glaudžiai susijusios su pačia mokyklos, kaip dirbtinai sukurtos institucijos, prigimtimi. Mūsų valstybė prieš porą metų pripažino, kad institucinė globos sistema yra netinkama vaikams ir jos buvo atsisakyta. Laikas būtų pripažinti, kad ir institucinė ugdymo sistema turi savo vidinių ydų ir ji neturėtų būti laikoma vienintele privaloma visiems vaikams.“

Būtent. Štai pavyzdžiui Norvegijoje yra privalomas vaikų išsilavinimas, bet nėra privalomo valstybinių švietimo įstaigų lankymo. Tėvai įsipareigoja lavinti vaikus kitais būdais ir už pažeidimus gali būti baudžiami.  Ir ne tik Norvegijoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, JAV, Rusijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Estijoje, Latvijoje ir kt. mokymasis šeimoje yra legalizuotas. Lietuviai kol kas artimiausiai bendrauja su latviais. Noriai bendradarbiautų ir kitos šalys, tik kol kas nežino kuo galėtų padėti. 

 Homeschooling Lietuvoje: pirmieji žingsniai

Jurgita Jurevičienė: Kaip sužinojote apie Homeschooling? Kaip lavinate savo vaikus ?

 “Mokymosi šeimoje asociacijos” direktorė Samanta Adomavičiūtė-Zacharova:

Vieno šaltinio kaip ir nebuvo. Jau paauglystėje žinojau, jog vaiką mokysiu kitaip, nei priimtina visuomenėje. Turiu šešiametį sūnų, kuris nenoriai mokosi tų dalykų, kurie jam tuo metu nėra reikalingi, pvz.: neatsimena savaitės dienų, gatvės pavadinimo ir t.t. Mėgsta mokytis tik žaisdamas aktyvius žaidimus. Sėdėti ant kėdės prie stalo su sąsiuviniu jam pats baisiausias mokymosi būdas… Todėl tenka daug mąstyti ir kurti, kaip gi jam pateikti informaciją. Kaip ten bebūtų, tikrai neversiu būtinai išmokti čia ir dabar, nes prievarta gali ilgam sugadinti norą mokytis. Jis noriai skaičiuoja, todėl skaičiuojame tiesiog kur nors eidami ar važiuodami, žinoma, tenka prisėsti ir prie sąsiuvinio. Užrašau matematinius uždavinius, o jis vaikščiodamas po kambarį mintyse skaičiuoja, ateina užrašyti atsakymų. Skaityti ir raides mokomės iš jam patinkančių knygučių. Dažnai pats kuria pasakas pasirinkta tematika, arba aš jam pasakoju įvairius dalykus: kaip maistas virškinamas, kaip susidaro lietus, kaip žmogus miršta, kur tas kosmosas ir pan. Tai vienas iš pagrindinių mokymosi būdų: mato krenta sniegas – aš jam pasakoju, kaip atsiranda sniegas. Dažnai Youtube pažiūrime ta tematika dokumentinių filmukų. Tėtis kažką konstruoja namuose – kartu paėmę plaktukus kala, aiškinasi kur ką dėti.

Kai yra suformuojamas noras ŽINOTI, vaikas pats klausia, domisi ir išmoksta natūraliai. Rusų kalbą išmoko kieme su draugais bei žiūrėdamas rusų kalba įgarsintus filmukus, pats ateina paklausti, ką reiškia vienas ar kitas žodis. Turiu pabrėžti, jog didžiąją dienos dalį mes praleidžiama visi trise, todėl laiko mokytis kartu yra daugiau nei kitose šeimose. Kiekvieną dieną sūnus lanko sporto būrelį, sėkmingai dalyvauja varžybose. Kai pastebi vaiko gabumus vienoje ar kitoje srityje, dingsta visos baimės, susijusios dėl to, kad nemoka to ar ano. Tobulų nėra, svarbu atrasti talentus ir juos vystyti. To trūksta tradicinėse mokyklose.

      

 Svarbiausieji motyvai dėl ko tėvai norėtų pasirinkti mokymąsi šeimoje?

Pasirinkimo motyvai yra įvairūs. Dalis tėvų pastebi, kad jų vaikai sunkiai mokosi klasės šurmulyje ir kad jiems reikia ramesnės aplinkos susikaupti. Mokykloje vaikai mažai juda, jiems dažnai išsivysto regos ir kiti sveikatos sutrikimai. Individualizavus mokymąsi, paprastai nebereikia tiek daug laiko sėdėti prie knygų, mokinys gali užsiimti aktyvesne veikla, lankyti būrelius.

 Ar lietuviškasis  Homeschooling turi savo išskirtinumų? 

Kiekviena bendruomenė yra ypatinga, kiekvienoje yra skirtingų šeimų. Užsienyje, kur yra legalu rinktis tokį mokymosi būdą, dažnai yra net susiskirstę pagal pasaulėžiūras, pvz.: Anglijoje yra labai populiarus Krikščioniško mokymo homeschooling’as. Lietuvoje mes ypatingi tuo, jog mūsų mažai, skirtingos šeimos su skirtingomis pasaulėžiūromis. Ne religingi mokosi priimti religingus, bendrauja skirtingo amžiaus vaikai, nuo kūdikių iki 8 metų, mamos ir tėvai taip pat labai skirtingo amžiaus, gyvename skirtingose vietose, bet randame laiko susitikti – esame dar viena šeima, kai nesvarbu kas mes, kokie mes, ką veikiame ar kiek mums metų. Matome ateities viziją visų vaikų labui ir palaikome tai.

Ar pakankamai sėkmingai bendradarbiaujate tarpusavyje bei su kitomis panašiomis organizacijomis (jei tokių yra)?

Panašių organizacijų nėra, yra tik mokyklos, kuriose šiek tiek kitoks požiūris į vaikų mokymą, todėl pritaria mūsų idėjoms, noriai priimtų homeschooling’u besimokančius vaikus. Taip pat Vilniuje yra Ozo gimnazija, kuri siūlo nuotolinį mokymosi būdą, tačiau jį pasirinkti gali ne visi vaikai, yra specialūs reikalavimai. Pastarąją įstaigą matome vieną iš pagrindinių, su kuria galima būtų bendradarbiauti įteisinus nuotolinį mokymąsi visiems vaikams. Interviu su gimnazijos direktoriumi yra mūsų Youtube kanale (http://laisvivaikai.lt/garso-ir-vaizdo-irasai)

Pagrindiniai jūsų uždaviniai dabar? Ir kaip sekasi juos įgyvendinti?

Vienas pagrindinių – mokymosi šeimoje įteisinimas Lietuvoje, arba galimybė nuotolinį mokymąsi pasirinkti visiems vaikams. Sekasi lėtai, bet nesustojame ir neketiname sustoti, sieksime, kol pasieksime. Pasikeitus valdžiai pajutome, tarsi vėl pradėjome viską iš naujo. Derybos su naujais ŠMM atstovais, su vaikų teisės apsaugos darbuotojais. Atrodo jau viską aptarėme, viskas gerai, tačiau pritrūksta iniciatyvos iš valdininkų. Suprantame, jog tai jiems ne tokia svarbi problema ir daug laiko neskiria tam. Vieni problemas mato vienur, kiti kitur.

Šiuo metu mūsų bendruomenėje daug būsimų pirmokų, o ką daryti rugsėjį – nežinia. Tradicinė mokykla daugumai netinka, privačios – per brangu. Didžiausia problema – ŠMM nematymas šio aspekto, kaip svarbaus, jiems tai per daug „netradiciška”. Taip pat problema asocialios šeimos, kurios gali naudotis tokia galimybe ne pagal paskirtį. Šiuo klausimu ir buvome susitikę bendrame susitikime su Vaikų teisės ir apsaugos tarnyba, kurie tikrai pateikė variantų, kaip to išvengti. O taip pat šiuo metu laukiame atsakymo, ar įmanoma įteisinti nuotolinio mokymosi galimybę visiems vaikams, kaip pilotinį projektą.

Be to, yra ir kiti būdai, kurių nenorime imtis, tačiau kreipimasis į teismą – taip pat variantas. Kitose šalyse tai normali ir ne vienerius metus gyvuojanti galimybė šeimoms – dviračio tikrai neišradinėjame, turint omenyje, jog tokia galimybė jau egzistavo iki 2012 metų.

Taip pat plečiame bendraminčių bendruomenę, organizuojame renginius, kasmėnesinius projektus, kassavaitinius susitikimus, kur mamos tiesiog susitinka su vaikais, kalbasi, dalinasi patirtimi. Dažniausiai einame į kokį muziejų, renginį, vaikštome parke, miške, ar tiesiog žaidimų aikštelėje.

O kokį asociacijos projektą/ iniciatyvą/renginį/ laikote labiausiai pavykusiu?

Šiuo metu itin smagūs projektai, kuriuose šeimos mokosi, ruošia pristatymus pagal tematikas. Jų akimirkas galite rasti mūsų Youtube kanale: https://www.youtube.com/channel/UCX7MKes-bcd89jyah2vjlQA  Jais norime parodyti, kaip smagu mokytis šeimoje, kartu. Kaip tos žinios yra lengvai suprantamos, kaip galima mokytis smagiai, per žaidimus, patiems išmokstant IEŠKOTI žinių, o ne gauti jau paruoštas knygoje. Į šiuos susitikimus vis jungiasi naujos šeimos, kuriose mokosi ne tik vaikai, bet ir patys tėvai. Dažnai pagal tematiką einame į ekskursiją, pvz.: prieš miesto temos projektą ėjome su vaikais susipažinti apie Vilniaus miesto katedros praeitį, kur buvo siena nuo priešų, įėjimo vartai ir pan.

 Kokią knygą ar kokį filmą galėtumėte rekomenduoti tradicine švietimo sistema nepatenkintiems tėvams?

Šiuo metu viena nuostabiausių knygų yra Gordon Neufeld „Nepraraskime savo vaikų”, kuri tinkama visiems. Savo facebook grupėje Mokymasis šeimoje | namų mokymas | homeschooling’as nuolat dalinamės įvairia informacija, nuorodomis. Taip pat daug tikrai naudingų straipsnių galite rasti mūsų puslapyje www.laisvivaikai.lt

Norvegų kryžkeliai

Namų švietimas nelengvai klojosi pagrindus ir šioje šiaurės šalyje, nors pradinė namų mokykla egzistavo jau nuo 1739 m. Iki šio tūkstantmečio mokymas namuose pirmiausia čia buvo kaimo reiškinys. Vis dėlto per pastarąjį dešimtmetį didžiausias padidėjimas pastebimas miestuose. Ir nors 1993-1994 m. namuose buvo ugdoma tik kelios dešimtys vaikų, bet tėvai ir mokyklų vadovai iškėlė „šiuolaikinio“ mokymosi namuose judėjimo klausimą. Šiai temai daug dėmesio buvo skirta politinėse diskusijose bei žiniasklaidoje. Kai kurios aktyvistų šeimos pateko į policijos ir socialinės apsaugos pareigūnų akiratį. Teismuose buvo pateiktos trys bylos, susijusios su namų mokymu. Viena byla galėjo patekti į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre. Tiesa, po 2000 m. namų švietimas Norvegijoje vystėsi liberaliau, ir tokių vaikų skaičius viršijo 500. Toks spartus augimas vyko dėl kelių priežasčių:

* Valstybinių mokyklų pradinukų amžius buvo sumažintas nuo 7 iki 6 metų. Dauguma norvegų priešinosi šiai reformai, ir dalis šešiamečių tėvų nusprendė mokyti juos namuose.

* Tėvams nepatiko kai kurios religinės tendencijos mokyklose.

* Tėvai buvo susirūpinę dėl smurto ir patyčių mokyklose.

* Kai per pastaruosius 20 metų šimtai mažų mokyklų buvo uždaryta dėl finansinių priežasčių, tėvai vis dažniau pasirinkdavo mokymąsi namuose.

* Kai kurios šeimos pradėjo vaikus lavinti namuose dėl pedagoginių priežasčių, teikdami pirmenybę natūraliam mokymuisi.

Įstatymuose teigiama, kad vaikų lavinimas turi būti „suderintas su tėvais“. Šeimos privalo pranešti komunoms apie savo planus, o vietos mokyklos privalo prižiūrėti namų mokslą, t.y. apsilankyti du kartus per metus ir jei to pageidauja tėvai – administruoti atitinkamus pasiekimų testus.

Pasak Norvegijos  mokymosi namuose asociacijos (Norsk hjemmeundervisningsforbund – NHUF, http://www.nhuf.no) sekretorės Mary Jack, susidomėjimas šiuo vaikų lavinimo būdu nuolat auga. „Tikrai sulaukiame daug naujų ir įdomių klausimų iš šeimų. Negaliu atskleisti kiek šiuo metu yra narių, bet esantys asociacijoje tėvai yra gana aktyvūs. Mes juos stebime ir padedame tik tuomet, kai jie patys to nori, pas mus nėra jokių ypatingų reikalavimų ar veiklų,“- sakė ji. M.Jack žiniomis, nėra tokių šalių, kurių valdžios remtų besimokančius namuose finansiškai. Kita vertus, Norvegijoje galima skolintis knygas bei kitas mokymosi priemonės iš mokyklų, o namuose lavinami vaikai gali prisijungti į mokyklos organizuojamas išvykas. Vienintelis sudėtingas dalykas yra tai, kad mokymasis namuose yra naujas daugelyje komunų, todėl visas procesas užtrunka. Be to, yra ir kitų alternatyvų. Štai daug keliaujančios po pasaulį šeimos renkasi „Worldschooling“ arba „Roadschooling“.

„Taip nėra, kad mano dukra neturėjo draugų mokykloje ar jai nepatiko mokytojai. Tačiau iš visų variantų, kuriuos mes išbandėme iki šiol, ji geriausiai jausdavosi mokydamasi namuose. Mums svarbu besimokant nejausti spaudimo ir streso, o tik malonumą. Dabar, kai mes pagaliau ėmėmės žingsnių ir nusprendėme namų mokyklą, labai tuo džiaugiamės, – savo bloge rašo šeštokės Lili mama. – Ji yra kruopšti mokinė, ir namų mokykla jai labai efektyvi. Mums gera jausti progresą! Tai nuostabu, kad Norvegijoje  galima pasirinkti, kas labiausiai tinka mūsų vaikams…”

Ruošdama šį straipsnį panašių atsiliepimų perskaičiau gana daug. Žinoma Homeschooling – ne kiekvienai šeimai, čia galima įžvelgti tam tikrų pavojų. Mano nuomone, pirmiausiai tėvai turėtų įvertinti savo pasirengimą sąmoningai tėvystei ir atsakomybei, nes laisvės vaisiai gali būti ir kartoki…

 

Nuotraukos iš  Mokymosi šeimoje asociacijos archyvo