Vaikų laimė pagal norvegus. I dalis: Aldonos patirtis

„Norvegijoje daug kas yra daug paprasčiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, – paaiškina daugiau kaip dešimtmetį šiaurės šalyje gyvenanti pedagogė, visuomenės veikėja, aštuonių vaikų mama Aldona Ramutė Hansen. – Dabar, kai jau pati gyvenu tiek laiko su vyru norvegu, viskas atrodo aišku. Bet pačioje pradžioje labai daug tų auklėjimo kampų reikėjo gludinti. Atrodė, kad čia vaikai labai lepinami, kad jiems viskas galima. O iš tiesų daug ką galima racionaliai paaiškinti, yra tam tikros ribos, ką jie gali, o ko ne. Laisvės apsčiai, bet tam tikrų normų paisoma. Tokia savotiška konservatyvumo ir modernumo samplaika.“

Į mano klausimą apie laimingos vaikystės Norvegijoje sudedamąsias dalis, mokytoja nedvejodama atsako: „Viskas prasideda šeimoje. Vėliau įsijungia darželis, mokykla. Vaikus gali prižiūrėti ir tėtis, ir mama, ir mokykla. Svarbu visų glaudus bendradarbiavimas.“

Aldonos Hansen patirtis – ir gyvenimiški, ir tikrieji universitetai – neužgesino jaunatviško optimizmo, o tik retkarčiais nuskamba minoro gaida. Pirmoje santuokoje susilaukusi aštuonių vaikų (trijų dukrų bei penkių sūnų, beje, dabar taip pat gyvenančių Norvegijoje), bet ne vyro palaikymo, ji išdrįso laimę bandyti šiame šiaurės krašte. Kaip ir daugelis emigrantų, ji – buvusi mokytoja – pradėjo nuo sezoninių darbų. Vėliau – norvegų kalbos kursai, dvigubos problematikos studijos aukštojoje mokykloje Ostfolde (studijavo šizofreniją ir narkomaniją). Dar vėliau išlyginamosios pedagoginės psichologijos bei visuomenes mokslų studijos Vestfoldo aukštojoje mokyloje Bakenteigene. Įgytą praktinį – pedagoginį išsilavinimą dar teko „užtvirtinti“ dirbant su narkomanais, neįgaliais vaikais.

   

Pastangos atsipirko su kaupu, ją ėmė vertinti ir norvegai. Aldona Hansen dabar darbuojasi keturiose Sandefjordo mokyklose dviejų kalbų – lietuvių bei norvegų – ir visuomenės mokytoja. Padeda emigrantų vaikams adaptuotis, kartais talkindavo kaip vertėja, konsultantė. Energijos ir pasitikėjimo nestokojanti Aldona neatsisako padėti tautiečiams sudėtingu adaptavimosi laikotarpiu svečioje šalyje (net jų nepažinodama), nes pati dar neužmiršo savųjų kryžiaus kelių. Apie 37 metus pedagoginio stažo turinti moteris dalyvauja televizijos laidose, apie ją rašė Sandefjordo spauda. Juokauja, kad pagaliau ir jos vyras Runes apsiprato su žmonos kietoku charakteriu, pokyčių troškimu. Nors turbūt tikėjosi „minkštesnės“ antros pusės…

Jurgita Jurevičienė: Ar labai skiriasi norvegų ir lietuvių požiūris į vaikų auklėjimą?

Dabar, kai jau pati gyvenu čia 10 metų su vyru norvegu, viskas atrodo aišku, bet pačioje pradžioje labai daug tų auklėjimo kampų reikėjo gludinti. Pradžioje buvo labai sunku, nes atrodė, kad čia vaikai labai lepinami, kad jiems viskas galima. O iš tiesų daug ką galima racionaliai paiškinti, yra tam tikros ribos, ką jie gali, o ko ne. Laisvės apsčiai, bet tam tikrų normų paisoma. Tokia savotiška konservatyvumo ir modernumo samplaika. Pavyzdžiui, tik šeštadieniais jiems leidžiama valgyti saldumynus, nes žinoma, kad saldumynai didina hiperaktyvumą. Mažesni vaikai jau apie 19.00 val. guldomi miegoti. Ir tėvai turi sau laiko, ir vaikai gerai išsimiega.

Štai norvegams labai svarbu, kad vaikas būtų užimtas, kad būtų įdomi popamokinė veikla. Popamokinę veiklą tėvai suranda pagal vaikų pomėgius, nes mokykloje yra tik SFO – prailgintos dienos grupė mokinukams iki 5-os klasės. Tėvai aktyviai dalyvauja mokyklų gyvenime, lanko susirinkimus, padeda mokytojams viską organizuoti, netgi siūlo savo idėjas. Rimtai dirba tėvų komitetai. Net ir dėl kiekvienos smulkmenos aiškinamės. Būna tokių situacijų, kai lietuviai sakytų „skundžia“, o čia jie aiškinasi. Sakykim, jei maniškiai čia apie 22.00 val. dar siaus lauke, šokinės ant batuto, kaimynai stebės – kiek tai tęsis…

   

J.J.: Ar Norvegijos mokyklose daugiau laisvės nei mūsiškėse?

Taip, mokyklose vaikams daugiau viskas leidžiama. Į mokytojus kreipiamasi „tu“, kai ateini į klasę, jie neprivalo atsistoti. Tiesa, pastaruoju metu jau imta tartis – gal per daug vaikams laisvės, gal reikėtų daugiau motyvuoti mokytis, kitaip vertinti, labiau ugdyti bendravimo kultūrą? Nes būna, kad jie ir nesisveikina…

Jei klasėje yra 18 vaikų iš įvairiausių pasaulio kampelių ir jie atvyksta ne vienu metu, jų lygis labai skirtingas, tai kiekvienam taikoma atskira programa. Dažnai dirbu su 3-4 mokiniais. Darbo metu stebime ir matome, kurie vaikai galėtų pereiti į stipresniųjų grupę. Visuomet tariamės su tėvais – ar verta jų atžalą leisti su stipresniais, ar ne? Daug dėmesio skiriama socialiniams įgūdžiams, vėlgi dirbame su kiekvienu atskirai. Labai svarbu, kad vaikas ateitų į mokyklą pailsėjęs ir pavalgęs: tai svarbu vaiko koncentracijai pamokų metu. Jei vaikas negali susikaupti, tai jis trukdo pamokai. Dažnai klausiame – ką tu valgei pusryčių? Vienu sykiu nušauname du zuikius: ir kalbos mokomės, ir aiškinamės priežastis, kodėl vaikas atėjo nevalgęs, kuo mes galime šioje situacijoje padėti? Skambiname ir tėvams, jei jie nedirba – atveža maistą.

Dažnai mokytojai keičia mokinių sėdėjimo vietas, kad visi priprastų vieni prie kitų. Stipresnis prie silpnesnio – kad būtų „balansas“. Mokiniai vieni iš kitų taip pat daug išmoksta. Daug grupinio darbo užduočių – kad išmoktų tartis tarpusavyje. O jei vaikai ir skirtingo amžiaus – dar įdomiau. Taip atvykėlių vaikai per pusmetį išmoksta kalbos pagrindus ir integruojasi. Pasitaiko, kad kai kurių tautų berniukai nenori tvarkyti klasės, kai jam liepia „moteris – mokytoja“ .

J.J.: O kokie norvegiukai?

Jie atsipalaidavę, be vidinės įtampos. Jie sako, ką galvoja, kas jiems patinka. Jei vaikas paklaus kito vaiko – ar galiu žaisti su tavimi ir sulauks neigiamo atsakymo, tai neužpyks. Gal kiek palauks ir vėliau to paties paklaus. O Lietuvoje jau koks smarkuolis ir įsižeistų, gal dar ką nuskriaustų supykęs. Norvegai mano, kad per didelis aktyvumas – negerai. Čia daug mažiau agresijos ir konfliktų.

J.J.: Bet vis tik tarp visų pasaulio vaikų pasitaiko konfliktinių situacijų. Kaip norvegai reaguoja, kaip sprendžia?

Visos situacijos sprendžiamos labai atidžiai pakalbėjus su abiem pusėmis. Lietuvoje tėvų mėgstamas patarimas „jei muša, duok atgal“ čia netinka. Čia aiškinamasi, kodėl pyktis kyla, kokios priežastys. Man patinka kaip norvegų pedagogai sprendžia konfliktus. Kartą dvi mergaitės susistumdė, viena kitą ėmė kaltinti, situaciją abi aiškino skirtingai. Tai mokytojas ramiai išklausė abi puses ir paaiškino, kad turbūt jos abi nesako tiesos, nes nebūna vienos pusės kaltos… Neužmirškime, kad ir Norvegijoje yra emigrantų vaikų, kurie galbūt nenorėjo atvykti. Tiesiog tėvai nusprendė ir atsivežė. Galbūt atplėšė nuo draugų, mėgiamų užsiėmimų. Tokiems kur kas sunkiau adaptuotis, galbūt jie nesijaučia laimingi. Žinoma, jei sakysime nuolat vaikams, kad mokykla bloga, mokytojai ir draugai blogi, tai jie jau bus nuteikti prieš. Vaikams nebus motyvacijos mokytis ir tai didžiausia tėvų klaida.

   

J.J: Kokia Jūsų nuomonė apie vaikų teisių apsaugos Barnevern veiklą? Ar teko susidurti?

Barnevern darbą galima vertinti nevienareikšmiškai, bet iš esmės ši organizacija teikia didelę pagalbą įvairiais atvejais. Žinoma, kai iš šeimos atimamas vaikas – tai labai skaudu. Bet tai retai vyksta visiškai be priežasčių, tiesiog tėvai nelinkę atvirauti ar prisipažinti dėl savo nederamo elgesio. Neužmirškime, kad visi atvykėliai informuojami apie Norvegijos mokyklų sistemą, įpročius, elgesio normas. Kaip minėjau, vaikai čia privalo turėti gerus rūbus, pritaikytus visokioms oro sąlygoms, atsinešti maisto. Šiukštu negalima vėluoti, nes tai bus laikoma pravaikšta, gresiančiu dalyko neužskaitymu jau mokantis specialybę. Vaikų mokyklose vėlavimai ir praleistos dienos registruojamos ir ši dokumentacija keliauja į sekančią pakopą – jaunimo mokyklą. Vaikai nuo mažens ugdomi darbui, pareigoms.

Vaikų teisių apsaugos atstovai kartą ar du per metus ateina į mokyklas, rodo filmukus apie smurtą. Jie paaiškina, kad retsykiais supykęs suaugęs gali užrikti ant vaikų, bet jei tai vyksta nuolat – tai blogai. Po susitikimų jie paprastai skatina vaikus išsipasakoti. Būna, kad virtinė norvegiukų išsirikiuoja „pasiguosti“, bet patyrę darbuotojai stengiasi atskirti vaikiškas fantazijas nuo rimtų problemų ir tik pastaruoju atveju informuoja įstaigos vadovą.

Anksčiau man teko pačiai vertėjauti Barnevern institucijoje sprendžiant savo mokinių problemas. Labai sunku laikytis neutralumo, buvo gaila vaikų, pati vos neverkiau. Joks vertėjas neišvers mamos meilės, šilumos, jausmų… Todėl atsisakiau.

Prisimenu atvejį, kai lietuvė mama viena augino sūnų, kuris nenorėjo lankyti mokyklos. Visos organizacijos su mama tarėsi kaip elgtis. Jam paskyrė palydovą, kuris rytais jį žadindavo, lydėdavo į mokyklą. Iš pradžių lyg ir padėjo, o paskui vaikinukas vis tiek išsisukdavo. Na, nepatiko jam čia būti, jis norėjo grįžti į Lietuvą. Dabar jam viskas gerai.

Dar vienas tipiškas Barnevern pagalbos atvejis. Pastebėta, kad viena mergaitė sumušta. Išsiaiškinta, kad mušėsi dvejų metų brolis su mašinyte. Mama atvirai papasakojo apie šeimos problemas: dirbo tik vienas tėtis, mama kalbos nemokėjo, tvyrojo įtampa. Mamai buvo pasiūlyta darbuotis darželyje (manau, ir kalbai lavinti, ir pedagogikai perprasti). Broliuką leido nemokamai lankyti ikimokyklinę įstaigą, o mergaitei apmokėjo popamokinę veiklą. Šiai šeimai tai buvo didelė parama.

Žinoma, manęs dažnai tautiečiai klausdavo, kaip elgtis tam tikrose sudėtingose situacijose. Esu siūliusi kreiptis į ambasadą arba grįžti į Lietuvą. Teko mums asmeniškai susidurti su vaikų teisių saugotojais. Turėjau tam tikrų psichologinių problemų su vienu sūnumi. Jis mokėsi gerai, bet buvo priklausomas nuo kompiuterio, kildavo bendravimo problemų, konfliktuodavo su šeima. Kai kartą jis su kojinėmis nubėgo pas kaimynus, buvo pranešta mokyklai. Tad vienu metu teko dažniau bendrauti su pedagogais, kitais specialistais. Kiek vėliau, mes patys kreipėmės pagalbos. Speciali grupė pusę metų stebėjo šeimą, su visais kalbėjo. Kai kildavo problemų, mes skambindavome ir konsultuodavomės. Tiesa, ta pagalba, kuri davė geriausių rezultatų, nebuvo pratęsta. Tačiau smagu, kad stengtasi padėti.

J.J.: Dabar Lietuvos žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ypač pagausėjo diskusijų apie švietimo problemas. Ko palinkėtumėte tautiečiams?

Svarbiausia – mokinys, o ne mokytojas. Per mažai tėvų (ypač vyrų) domisi atžalų ugdymu. Daugiausiai šie rūpesčiai perkeliami ant mamų pečių. Ir dar – trūksta glaudesnio bendradarbiavimo tarp šeimos ir mokyklos. Aišku, Lietuvoje neįmanoma skirti tiek psichologinės, pedagoginės pagalbos vienam vaikui kaip Norvegijoje. Ir neįmanoma aprūpinti nemokamai visomis priemonėmis (planšetėmis, kompiuteriais, knygomis, sąsiuviniais ir pan.). Bet lietuviai labai mėgsta kritikuoti. O kritika pasiteisintų tik tuomet, jei būtų konstruktyvi, teigiama.

J.J.: Ačiū už skirtą laiką.

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio A.Hansen albumo