Švietimo sistemos pliusai ir minusai

,,Viskas atrodė kaip pasakoje…”

Apie SUMMERHILL mokyklą (Didžioji Britanija) sužinojau pamačiusi filmuką Lietuvos Tėvų forumo paskaitoje, į kurią buvo pakviesti pedagogai su tėvais. Po filmo užvirė diskusija: ar čia tikrai dokumentinis filmas? Ar tokia mokykla iš tiesų egzistuoja? Gal tai kokia fantastinė utopija? Vedėjas paprašė balsuoti, kam demokratinė šios mokyklos idėja pasirodė patraukli, o kam ne. Didesnė dalis pedagogų buvo prieš…Greičiausiai todėl, kad dabartinei švietimo sistemai rengiami pedagogai nė sapne (košmare?) nesapnuoja tokios mokyklos, kurią iš esmės kuria patys mokiniai. Ir kurioje jau daugiau kaip devyniasdešimt metų įkūnytos laimingos vaikystės svajonės. Ir prieš kurią net garsiausios alternatyvios bei netradicinės mokyklos nublanksta. Kad ši tarptautinė mokykla laikoma seniausia pasaulyje demokratinio švietimo įstaiga, iš Lietuvos emigravę Natalja ir Vladimiras Lekečinskai nė nenutuokė. Tiesiog po trejų metų gyvenimo Anglijoje pareigingi tėvai ieškojo sūnui kuo geresnės mokyklos, kiek nusivylę tradiciniu ugdymu. Apie Summerhill mokyklą sužinojo atsitiktinai, vienam draugui paminėjus internete. Susirado Wikipedia straipsnį, svetainę ir atvažiavo į Atvirų durų dieną. Įvykiai klostėsi labai greitai, per keletą savaičių. Atvirų durų dieną vedė patys mokiniai. ,,Viskas atrodė kaip pasakoje ir negalėjome patikėti, kad viskas iš tikrųjų veikia taip, kaip mums pasakoja ir rodo: tada dar nebuvome skaitę A.S.Neill knygų, nežiūrėjome BBC filmo apie šią mokyklą. Ir nors sūnus svajonių mokyklos paieškoje nedalyvavo, buvo dar per mažas, bet po pirmojo vizito labai norėjo į tokią mokyklą. Nors ir jam viskas neatrodė tikra, kol nepradėjo jos lankyti…” – prisimena šeima, mielai sutikusi pasidalinti įspūdžiais žurnalui ,,Veidas”.

Trumpas šeimos dosjė

naujausia seimos nuotrauka

Mama: Natalja Lekečinskienė, studijuoja psichologiją. Tėtis: Vladimiras Lekečinskas, verslininkas, informacinių technologijų įmonės direktorius. Abu yra neseniai sukurtos socialinio verslo įmonės ,,Loki Education”, partneriai, kurioje tikisi panaudoti savo patirtį padedant kitoms šeimoms – tėvams ir vaikams. Pora kilusi ir didelę gyvenimo dalį praleido Vilniaus rajone, kelerius metų gyveno ir Vilniaus mieste. Iš Lietuvos tvirtina nebėgę kaip dauguma emigrantų, tiesiog buvo įdomu pažiūrėti, kaip gyvena žmonės svetur, susipažinti su kitokia kultūra, keliauti. Jautėsi esą pasaulio piliečiais. Renkantis šalį neslepia, kad vaiko išsilavinimas buvo vienas svarbesnių prioritetų – norėjo, kad sūnus galėtų laisvai bendrauti angliškai. Tad visi kartu ir išvyko į Londoną su dviem lagaminais: viename buvo sūnaus žaislai…

Sūnus: Artūras, 11 metų. Lietuvoje jis lankė tik vaikų darželį Vilniuje. Nuo 7 metų lanko Summerhill mokyklą, neseniai apsigyveno mokyklos bendrabutyje. Šeimą sužavėjo paprasta šios mokyklos filosofija – mažiau kontrolės, daugiau pasitikėjimo. Tai net neatrodo mokykla, viskas, kas čia vyksta, kaip organizuojama, labiausiai panašu į realų gyvenimą. Po ketverių metų glaudžios pažinties su šia unikalia ir kol kas nepakartojama švietimo įstaiga tėvų ir sūnaus santykiai pasikeitė į gerąją pusę. Kyla klausimas – kodėl visi žmonės negalėtų taip gyventi? Kodėl mokykliniai metai negali būti visiems pasaulio vaikams -šviesiausias prisiminimas?

Jurgita Jurevičienė: Kodėl pasirinkote Didžiąją Britaniją ir kaip jus pasitiko ši šalis?

Natalja ir Vladimiras Lekečinskai: Visų pirma Didžiąją Britaniją rinkomės dėl anglų kalbos ir dėl to, kad nereikia vizų (į JAV žymiai sunkiau persikraustyti). Nors kaip ir visiems emigrantams pradžia nebuvo lengva, bet ši šalis mus pasitiko labai gerai, viskas labai patiko, o pats persikraustymas įvyko daug geriau negu tikėjomės. Galbūt kažkiek rizikavome, nes atvykome ekonominės krizės išvakarėse. Draugų, pažįstamų nebuvo, viskuo rūpinomės patys, visus sutaupytus pinigus išleidome buto nuomai. Tik mums lengviau buvo nei kitiems tuo, kad verslą Vladimiras ,,atsivežė” iš Lietuvos ir žmonai nereikėjo iš karto ieškoti darbo. Verčiamės kaip ir vertėmes anksčiau – verslas informacinių technologijų paslaugų srityje, o dabar ir naujai įkurtoje socialinėje įmonėje. Pirmus trejus metus gyvenome labai gražioje Londono vietoje, šalia buvo didelis parkas, mokėmės vietinių įpročių, bendravimo ir gyvenimo kultūros. Patiko ir mokykla, kurią lankė Artūras.

J.J.: Ar aktyviai dalyvaujate lietuvių bendruomenės veikloje?

V.L.: Mūsų bendravimo ratas labai mišrus ir internacionalus, bendraujame su žmonėmis iš Australijos, Singapūro, Vengrijos, Vokietijos, Indijos, Ukrainos, Austrijos, Japonijos, Pietų Afrikos ir daugelio kitų. Kartais bendraujame ir su lietuviais (buvau susitikęs su San Francisko lietuvių bendruomenės atstovais), bet tai nėra kažkuo labai ypatingas bendravimas. Esame pasaulio piliečiai.

J.J.: Kuo jus sudomino būtent Summerhill mokykla, juk yra ir kitų netradicinių švietimo įstaigų?

N.L.: Aš studijavau psichologiją, mokykloje teko dirbo savanore. Kažkas man nepatiko, iš karto pamačiau, kad ne viskas gerai. Vaikai ne itin laimingi, nuliūdę, nenoriai lanko mokyklą. Kai labiau įsigilinau į tradicinį ugdymą, iškilo daug nemalonių detalių. Pavyzdžiui: gal nereikia spausti XXI amžiaus vaikų dėl dailiojo rašymo? Bet mokytoja pasakė, kad ne nuo jos priklauso, kad tokia sistema. Atrodė iš pradžių, kad gal čia tik posovietinėse šalyse tos sistemos ydingos, gal Anglijoje labiau pažengę? Šiek tiek žinojome apie Valdorfą, Montesori metodus, bet ir čia pradinėse klasėse daugiau šviesos, bet kuo toliau, tuo prasčiau… Pamatėme, kad tradicinėse mokyklose viskas nukreipta reikalingų valstybei žmonių ugdymui, o ne pastangoms atskleisti pačio žmogaus esybę. Tad po trejų metų Anglijoje pradėjome ieškoti mokyklos, kuri neribotų mūsų sūnaus augimo, nekeltų griežtų reikalavimų ir leistų jam vystytis laisvai ta linkme, kuria jis norėtų vystytis. Juk matėme, kad jis praranda susidomėjimą mokymu ir pasitikėjimą savimi. Praranda lūkesčius, kad laikas mokykloje gali būti įdomus, pilnavertis. Žinoma pasirinkus mokyklą, teko persikelti iš Londono apie 150 km gyventi į Leistono miestelį. Dabar mokykla yra už 3 minučių pasivaikščiojimo nuo mūsų namų.

4 dienu tevu stovyklos metu  labai megsta zaisti shachmatais

J.J.: Kokių procedūrų, testų, o gal net rekomendacijų reikia, norint patekti į garsiąją mokyklą? Kokio amžiaus vaikai priimami?

V.L.: Tam, kad patekti į mokyklą, reikia užpildyti anketą, atsakyti į klausimus. Jokių rekomendacijų nereikia. Administracija supažindina su pagrindiniais principais, filosofija, o mokyklos direktorė Zoe Neill Readhead (įkūrėjo A.S.Neill dukra) siūlo labai gerai šeimoms pasvarstyti, ar jie teisingai pasirinko. Netgi bando atkalbėti tėvus, ar jiems tikrai reikia tokios mokyklos? Vaikai priimami nuo maždaug 4-5 iki 11 metų amžiaus iš įvairių pasaulio kampelių. Vyresnių nei 11 metų jau nebepriima (su retomis išimtimis), nes manoma, kad kitoje sistemoje ,,susiformavusiems” bus sunku. Mokosi iki 17-18 metų. Vienu metu mokykloje ugdosi maždaug 70 – 80 mokinių. Vietinių vaikų mokykloje beveik nėra. Mokyklos aplinka naujokams gali atrodyti keista, perdėm paprasta, natūrali, neitin išpuoselėta. Kai kurie stebisi: privačioje mokykloje už tokius pinigus tik tiek…? Šeimininkų logika tokia: viskas turėtų būti lengvai sutvarkoma, pakeičiama, jei vaikai ką sulaužo, sugadina. Juk čia vaikų pasaulis.

J.J.: Kuo labiausiai ši mokykla skiriasi nuo tradicinių švietimo įstaigų? Pliusai, minusai…

N. ir V.L.: Čia besąlygiškai tikima, kad vaikai patys geba atrasti savąjį kelią ir tvarkytis gyvenime. Atkartojami pagrindiniai demokratinės valstybės principai. Didžiausias skirtumas, jeigu galima būtų išskirti vieną – be abejo tai, kad vaikas gali išeiti iš bet kurios pamokos arba ateiti jeigu nusprendė tai padaryti. Tai pirmiausiai krenta į akis. Nuo pirmos dienos mokinys užsirašo lankytinų pamokų sąrašą, bet tai nereiškia, kad jis visur eis, gali apsigalvoti. Pamokoje yra tik tie mokiniai, kurie iš tikrųjų nori ten būti, tikrai nori tos medžiagos, nusprendė dalyvauti. Jei ne – jie neateina arba išeina iš pamokos. Tai keičia ir mokytojo darbą – jis dirba su žmonėmis, kurie labai nori būti pamokoje, yra suinteresuoti gauti žinių. Tai veikia šimtu procentu, nes seniai suvokta, kad be mažiausios motyvacijos, per prievartą kalamos žinios ko vertos? Tiesa, tik iš pradžių čia atrodo viskas paprasta, geranoriška, kaip namuose, niekas nekreipia dėmesio kaip naujokai rašo, skaito. Žiūri, kaip jie jaučiasi. Bet metams bėgant, kyla daugiau reikalavimų mokiniams, mokymosi tonas griežtėja. Juk vadovėliai, medžiaga, metodai, egzaminai yra tokie patys kaip ir valstybinėse mokyklose. Antras skirtumas – ,,meeting” arba mokyklos susirinkimas, kuriame sprendžiami visi mokyklos reikalai, vyksta balsavimas, priimami mokyklos įstatymai (kurių čia turbūt daugiau nei kitose mokyklose ir kurie vienodai galioja tiek mokiniams, tiek mokytojams). Vienas susirinkimo dalyvis – vienas balsas, amžius nėra svarbus, net mažiausi vaikai dalyvauja lygiomis teisėmis. O mokinių yra daugiau nei mokytojų… Ir žinoma, jie kartais nubalsuoja vaikiškai, bet greitai viskas stoja į vietas. Dažnai naujokai siūlo, kad būtų galima žaisti kompiuteriu neribotą laiką ir labai stebisi, kad niekas nekelia rankos už… Kelis kartus buvo priimtas ir vėl panaikintas įstatymas dėl miegojimo laiko ribojimo. Jis paprastai galioja tik keletą dienų, kol už laisvę tenka mokėti apsnūdimu ir prarastu aktyvumu… Vaikystė – laikas, kai klaidos nedaug kainuoja. Vienas efektyviausių mokymosi būdų – suklysti, pamatyti kas bus ir atsiminti pamoką visam gyvenimui. Dažnai suaugę to nepaiso, tiek mokykloje, tiek namuose saugodami atžalas nuo visų pavojų. Ir paprastai, ir metaforiškai kalbant vaikai nelipa į tuos medžius, kurie jiems per aukšti! Nors mūsiškis karstosi kaip beždžionė, bet nėra bandęs įlipti į aukščiausiąjį mokyklos medį. Kalbant apie Summerhill mokyklos minusus nieko, be didelės, draudžiamai didelės kainos – nežinome, per ketverius metus nesugebėjome rasti. Lyginant su kitomis privačiomis mokyklomis – kaina čia nėra didelė, bet daugeliui šeimų 1500 – 5500 svarų sterlingų per trimestrą labai dideli pinigai ir svarbus prioritetų lygio sprendimas. Galbūt dar vienas minusas būtų, kad daugeliui tėvų sunku persikelti ir sunku išsiųsti vaikus mokytis toli nuo namų. Bet visgi daugelis tėvų tai padaro, vaikai vieni atvažiuoja iš Azijos, Amerikos.

IMG_2145  lankomes vienoje Indijos mokyklu - Copy

J.J: Kokias pamokas rinkosi jūsų sūnus?

N.L.: Artūras nuo pirmo trimestro rinkosi matematiką, skaitymą, muziką, vėliau psichologiją, informatiką, medžio darbelius. Būna visaip, pavyzdžiui, biologijos nepasirinko, bet kai kartą pamatė tikrus kiaulės plaučius – ir susidomėjo. Būna, kad per vieną pamoką vaikai labai daug gauna. Kiti vos ne visą laiką kokioje muzikoje praleidžia. Dabar sūnus pasirinko net tris muzikos pamokas per savaitę pas skirtingus mokytojus – profesionalius muzikantus. Čia labai daug užklasinės veiklos, projektų, įvairių menų. Žinoma, mažiukai dažnai užsirašo daug pamokų, o paskui neina. Bet vyresnieji, besiruošdami egzaminams, savarankiškai mokosi ir rimčiau lanko pamokas. Vieni mokytojai užduoda pamokų, kiti ne. Pamokos vyksta nuo 9.00 iki 15.00 val. Vaikai, kurie lanko mokyklą dienos metu (kaip paprastai) būna nuo 9.00 val. iki 17.00 val. Atostogos būna tris kartus per metus, vienas mėnuo žiemą bei pavasarį ir du mėnesius vasarą. Kaip sprendžiamas maitinimas? Mokykloje yra gera savitarnos valgykla, neblogas maisto pasirinkimas.

J.J.: Koks buvo sūnaus adaptavimasis šioje mokykloje?

V.L.: Adaptacija truko pirmus du trimestrus, padedant direktorei Zoe ir ,,houseparent” (globėjams). Iš pradžių jam buvo neįprasta laisvai sakyti savo nuomonę, kalbėti viešai. Bet įprato ir kas nepatinka – aiškinasi pats, kalbasi su mokytojais, jam ir šiaip patinka bendrauti su vyresniais. Mokykloje visi viską mato ir jeigu yra problemų – pastebi. Kaip šeimoje. Žinios pažymiais nevertinamos, tik testai besiruošiant egzaminams. Vienas įdomesnių nuotykių – dėl šukuosenos Artūras gavo pravardę ,,grybas” (mushroom), dėl kurios jautėsi dėmesio centre. Kažkas iškėlė šį klausimą susirinkime ir Summerhill mokykloje atsirado įstatymas “Niekam nėra leidžiama vadinti Artūro grybu.” O įstatymų pažeidėjai yra baudžiami. Bausmės – nuo įspėjimo iki sniego valymo, lapų rinkimo, piniginių baudų. Didžiausia bausmė – pašalinimas iš mokyklos. Tik reikia pabrėžti, kad vaikai nėra žiaurūs kaip manoma, ir nesiekia žūtbūt nubausti. Turbūt ir sakyti nereikia, kad mokykloje patyčių nėra, jos greitai išaiškinamos, o ,,blogiukų”, jei tokių atsiranda, sąrašas viešai iškabinamas. Ypač stebina mažųjų atsakingumas, jie patys įspėja vieni kitus, kas galima, ko negalima.

J.J.: Koks juokingas nuotykis įvyko mokykloje?

N.L.: Kartą jaunesnieji mokiniai nutarė atsidaryti parduotuvę. Miesto parduotuvėje pripirko traškučių, dar kažko, paskui pardavinėjo. Bet susimetė skirtingas pinigų sumas ir niekaip nesugalvojo, kaip pasidalinti pelną. Vyresnieji jiems aiškino kaip derėtų elgtis, kaip veikia kapitalo įmonės. Dar prajuokino toks epizodas. Mačiau, kaip maniškis su draugu šokinėjo ant batuto, o trečias vaikas nekantraudamas ir nepatenkintas laukė savo eilės – mat vienu metu galima šėlti tik dviems. Bešokinėdami berniukai jam aiškino, kad pagal mokyklos įstatymus jis kėsinasi į jų laisvę džiaugtis batutu…

J.J.: Koks mokyklos administracijos vaidmuo?

V.L.: Mokyklos administracija tarsi nematoma, nedaug įtakoja mokyklos gyvenimą, nes mokiniai didžiąją dalį klausimų (viską, kas juos tiesiogiai liečia) sprendžia patys. Tėvai gali kreiptis į administraciją bet kuriuo metu su savo rūpesčiais ir problemomis, bet įprastų tėvų susirinkimų nėra ir jokių ataskaitų apie vaikus mokykla nerengia ir nesiunčia. Manoma, kad jeigu tėvų santykiai su savo vaikais geri – vaikai viską papasakos patys, o jeigu nelabai geri – tai galbūt jiems ir nereikia žinoti. Mokytojai nepraneš net sužinoję, kad vaikas pavyzdžiui rūko. Mokykla visada yra vaiko pusėje ir pasitiki jo teise į autonomiją, jo galimybe adekvačiai reaguoti į gyvenimo problemas ir pasirinkimus. Administracija saugo mokyklos kultūrą ir tradicijas: pasirinkimo ir sprendimo laisvę, vaiko teises. Emocinė vaiko sveikata mokykloje vertinami žymiai aukščiau negu akademiniai rodikliai. Beje, kai kurių mokinių tėvų čia patys mokėsi. Užtat santykiai su tėvais nerealiai gerai. JTO priėmusi vaikų teisių konvenciją 1989 m., kurią dauguma šalių yra ratifikavusios, o po 20 metų parengtoje ataskaitoje Summerhill mokykla buvo pripažinta kaip pavyzdys. Summerhill mokyklos direktorė Zoe Neill Readhead – didžiulės patirties žmogus, stipri, atkakli, pati buvusi šios mokyklos mokinė. Jos pedagoginė patirtis be galo vertinga.

kelione i LA  IMG_6766  IMG_6361

J.J.: Kokie mokytojai, ar jie – tėvų, vaikų draugai?

N.L.: Mokytojai įvairūs ir amžiumi, ir išsilavinimu, ir tautybe. Yra tokių, kurie turi daktaro ar magistro laipsnius, yra be jokio išsilavinimo. Yra seniai dirbančių mokykloje, yra tokių, kurie ateina porai metų pasisemti patirties. Norinčių pasidarbuoti yra labai daug, tad mokyklos šeimininkai turi iš ko pasirinkti ir turi pakankamai patirties, kaip atskirti tinkamus Summerhill pedagogikai. Niekaip negali apsimesti, nes vaikai labai viską jaučia. Mokytojai yra labai ,,get real” nuotaikos, nusiteikę mokymui blaiviai ir realistiškai – be negatyvumo ar ciniško gyvenimo vertinimo, bet ir be jokio perdėto pozityvumo ir spalvinimo rožinėmis spalvomis. Jie susikoncentravę į vaikų ugdymą, bet tikrai nėra nuolat besišypsantys.Viena aiškiai matomų savybių – kritinis mąstymas, nėra aklo pasitikėjimo niekuo.

J.J.: Ar tėvai – lygiaverčiai mokyklos partneriai?

V.L.: Šis klausimas ypač aktualus demokratinėms, alternatyvioms mokykloms. Tėvai nėra mokyklos partneriai ar klientai. Mūsų santykiai geri: mokykla gerbia ir vertina mūsų pastangas, bet ir mes labai vertiname jų sprendimą visą laiką skirti vaikams, o ne jų tėvams! Be abejo, bet kuriuo paros metu galime susisiekti su Zoe arba skambinti, rašyt į ofisą – kartais to prireikia, bet labai retai. Žinoma, kai kurie tėvai vis tiek nori kištis į mokymosi procesą, nors neleidžiama. Buvo taip, kad japonai tėvai aktyviai kontroliavo, reguliavo vaiko mokymąsi, bet administracija prašė to nedaryti ir netrukdyti.

J.J.: Kokie mokyklos renginiai ar projektai jums paliko ryškiausią įspūdį?

N. ir V.L.: Kiekvieną vasarą mokykloje vyksta koncertas, tai didelis įvykis, kuriam vaikai ruošiasi ilgą laiką. Per koncertą atrodo, kad mokykla yra muzikos mokykla – vos ne kiekvienas (tikrai ne mažiau negu 80 procentų) groja kažkokiu instrumentu, dainuoja, yra 7-8 grupės, kurios atlieka visai neblogai kūrinius kartu su mokytojais. Dar pavasarį vyksta ,,tėvų stovykla”, kuomet daugelis tėvų atvažiuoja su palapinėmis ir kelias dienas praleidžia laiką kartu. Rudenį didžiulis laužas ir fejerverkai Gunpowder Plot šventėje, Guy Fox kaukės, labai svarbi Anglijai diena, priminimas valdžiai. Haloween šventė irgi gana ryški dėl kostiumų. Vienas ryškesnių projektų buvo, kai būrys vaikų sumanė pasidaryti žaidimą Android telefonams, išleisti jį Google Play parduotuvėje ir užsidirbti pinigų. Mes tokio amžiaus kūrėme kur kas kuklesnius ,,verslo planus”… Taigi, susibūrė 9 – 12 mečių komanda, kurioje buvo grafikos dizaineris, programuotojas, vadybininkas ir reklamos vadybininkas, ryšių su visuomene atstovas. Jie kūrė vieną strategiją, paskui kitą, o po to komanda susipyko dėl veiksmų plano detalių – ir dizaineris ją paliko. Komanda bandė ieškoti naujo dizainerio, galvojo net susimesti pinigus ir pasisamdyti, bet paskui jiems pavyko įkalbėti dizainerį grįžti į komandą. Dėl to nuėjo į parduotuvę, nusipirko saldainių, sulčių ir surengė šventę. Kibo į darbus, vis dar dirba. Nežinia, kas gausis, bet visa ta istorija turbūt labai pamokanti…

J.J.: Ką iš šios mokyklos patirties labiausiai rekomenduotumėte Lietuvos mokykloms?

N. ir V.L.: Pasitikėjimas vaiko sprendimais, vaiko sugebėjimu adekvačiai reaguoti į gyvenimo iššūkius ir problemas – yra vienas svarbiausių dalykų. Totalios, autoritarinės kontrolės atsisakymas. Manome, kad prasmingas ,,mažų žingsnių” būdas – kai nedideli elementai taikomi klasės, mokyklos veikloje. Sakykim, pradinėse klasėse bent kartą savaitėje daryti demokratinius susirinkimus. Žinoma, reikia kuo daugiau informacijos iš knygų ar filmukų.

Natalja ir Vladimiras Lekečinskai siūlo: Mes bandome atskleisti progresyvių mokyklų sukauptą patirtį tam, kad ja galėtų panaudoti tėvai ir mokytojai – ir tuo pagerinti vaikų padėtį, sumažinti spaudimą, kurį jaučia vaikai. Greitai ims veikti mūsų svetainė  www.libertysoil.org O tai pat siūlome susisiekti su ,,Sėkmės Mokykla” – www.sekmesmokykla.lt Internete galima rasti (oficialiai ir legaliai) ir filmą apie Summerhill mokyklą, kuris buvo filmuojamas pačioje mokykloje ir yra gana artimas realybei: https://vimeo.com/22205368 Knyga apie exstudentus lietuviškai: https://www.knygos.lt/lt/knygos/autorius/hussein-lucas ,,Ugdymo revoliucijos vaikai”

https://www.knygos.lt/lt/knygos/ugdymo-revoliucijos-vaikai

Summerhill svetainė http://www.summerhillschool.co.uk

IMG_6769  IMG_6990

Apie Summerhill mokyklą

Šią įstaigą 1921 m. įkūrė progresyvus škotų švietėjas ir maištininkas Alexander Sutherland Neill, manęs, kad „vaiko tikslas yra gyventi savo gyvenimą – ne tą gyvenimą, kurį jam siūlo jo nerimaujantys tėvai ar gyvenimą, kurį perša švietėjai, manantys, kad jie žino geriausiai“. Tai demokratinė, savivaldos, internatinė mokykla, kurioje suaugusieji ir vaikai turi vienodą statusą, bet, žinoma, labai skirtingus vaidmenis. Kasdienis gyvenimas mokykloje reglamentuojamas mokyklos susirinkimuose, paprastai vykstančiuose du kartus per savaitę ir kuriuose kiekvienas turi vienodą balsą.

Mokyklos filosofija: laisvę individui. Čia pirmiausia ugdomos mąstančios asmenybės, o tik paskui kaupiami faktai ir žinios. Mokytojai neturi teisės nurodinėti, nėra privalomų pamokų, tad…jei mokytojai nesistengs, kad jų pamokos būtų suvoktos kaip svarbios ir įdomios, gali būti, kad jie taip ir nesulauks mokinių. Be to, mokykloje skatinamas ir alternatyvus, užklasinis mokymas, kuris dažnai gali būti net svarbesnis nei „pagrindinis“ – mokiniai gali rinktis kalbų mokymąsį, menus, verslą. Yra galimybė rinktis įvairius mokymosi dalykus, atitinkančius arba viršijančius GCSE (General Certificate of Secondary Education – tam tikri Jungtinės Karalystės mokymosi standartai kiekvienam dalykui) lygius. Naujas tvarkaraštis sudaromas kiekvieną semestrą, tačiau lankyti pamokas yra neprivaloma!

Galima rinktis tokius dalykus: Gamtos mokslai: biologija, fizika, chemija; Matematika; Anglų kalba; Vokiečių, ispanų, prancūzų, japonų, kinų kalbos; Medžio darbai; Dailė, fotografija; Drama, teatras; Istorija; Geografija; Muzikos technologijos, DJ darbas, įrašų studija; Plaukimas mokyklos baseine arba Leistono laisvalaikio centre; Grupė užsiėmimų, apimančių rankdarbius, piešimą, sportą (tenisą, futbolą, krepšinį, rankinį, stalo tenisą), rašymą mokyklos laikraštyje ir žaidimus kavinėje; Muzika (pianinas, dainavimas, būgnai, gitara, smuikas, saksofonas). Mokykla turi savo baseiną, teniso kortus, teatro, muzikos kambarius, kompiuterius. Be to, yra laisvos zonos, kur vaikai gali tiesiog leisti laiką, linksmintis, bendrauti, žaisti žaidimus, būti kūrybiškais ir t.t. Visa mokyklos teritorija yra apie 4,8 ha kartu su dideliu sodu, mišku – taigi yra labai daug vietos važinėti dviračiais, statyti būstines, stovyklauti, laipioti po medžius ir svarbiausia – fantazuoti ar ką nors išsigalvoti… Čia daug vietų, kur nėra suaugusiųjų, kurie nurodytų, ką vaikams veikti – ką veikti jie turi susigalvoti patys.

Akivaizdu, kad Summerhill mokykla buvo nuolat puolama ir menkinama, „tradicinė“ švietimo sistema Neillą laikė idealistu ir naivuoliu, tačiau Neillo idėjos, paradoksaliai tapo svarbios ne tik švietimui, bet ir apskritai žmogaus teisių raidai visame pasaulyje. Didžiosios Britanijos švietimo standartų biuras OFSTED (oficiali švietimo įstaigų kokybės priežiūros institucija) dar 1999 m. norėjo apskritai uždaryti Summerhill. Vyko teismo procesas, į kovą sukilo buvę ir esantys mokyklos mokiniai, surinkę pinigų advokatų išlaidoms. Mokykla ne tik buvo palikta ramybėje, bet po kelerių metų inspekcijos ataskaitoje buvo rašoma:“Dvasinis, moralinis, socialinis ir kultūrinis moksleivių ugdymas (Sommerhill‘e) yra puikus /…/Mokiniai gali rinktis, ar eiti, ar neiti į pamokas, tačiau efektyvus mokymasis akivaizdus tiek klasėse, tiek už jų. /…/ Moksleiviai išmoksta bendrauti darydami kompromisus, derėdamiesi ir komunikuodami bendrai, tad baigdami mokyklą jie tampa patyrusiais, užtikrintais ir subrendusiais jaunais žmonėmis.“ Dar vėliau įsikūrė labdaros fondas ,,Summerhill Trust”, kuris surenka pinigus ir padeda finansiškai sunkioje situacijoje tėvams, kai jie negali susimokėti už mokslą  

nuotraukos iš asmeninio šeimos albumo

http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2015-m