Pusketvirtų metų šuniui ant uodegos?

Nenorėčiau šios istorijos įvardinti „kaip tipiškos Lietuvai” ir prisidėti prie chaoso kurstymo. Atvirkščiai – kol yra jaunuolių, nebijančių viešinti savo skaudžios patirties vardan kitų gerovės, tol yra vilties, kad Lietuva neišsivaikščios.          

Jis nuo mažens svajojo dirbti policijoje, gal detektyvu, gal kinologu…Ūgtelėjęs nusprendė tapti tyrėju. Įstojo į vieną Lietuvos aukštąją mokyklą, patikėjęs studijų aprašu. Po trejų su puse metų rankose diplomas, o galvoje – sumaištis: su tokiu diplomu policijoje dirbti nesi tinkamas! Jam, teisės bakalaurui, teliko viena išeitis: dar metus mokytis profesinėje įstaigoje – Lietuvos Policijos mokykloje…

Bet apie viską iš pradžių.

Kai 12 klasėje kaunietis Lukas Lipkevičius apsisprendė tapti tyrėju policijoje, sužinojo, kad tokius specialistus rengia Mykolo Riomerio Universitetas (MRU). Iš tiesų, kelios Viešojo saugumo fakulteto studijų programos rengė policijos specialistus, bet, pasak pašnekovo, jų aprašuose buvo ganėtinai painiai aprašytos įsidarbinimo galimybės. Teisės ir ikiteisminio proceso programoje buvo aiškiai parašyta, kad programos tikslas „Suteikti ikiteisminio tyrimo vadybos, procesinių veiksmų atlikimo kriminalistinės taktikos, psichologijos bei profesinės etikos žinių ir ugdyti organizacinius gebėjimus dirbant ikiteisminį tyrimą atliekančiose įstaigose bei kitose institucijose, užtikrinant aukšto profesinio lygio kompetenciją teisinėje sistemoje.“ O apie įsidarbinimą rašė, kad „galės dirbti policijoje, šalies kitose ikiteisminio tyrimo institucijose ar užsiimti privačia detektyvine veikla.“

Pasak Luko, jau nuo pirmo kurso tarp studentų sklandė gandai, kad teisės ir ikiteisminio proceso programos studentai negalės dirbti policijoje. Tad jis parašė laišką policijos departamentui ir gavo atsakymą su įstatymo citatomis, kad bus galima dirbti norimą darbą.

Antro kurso pradžioje studentams dėstė dėstytojas, dirbantis ekspertu policijoje. Susirūpinęs Lukas nuvyko į jo darbovietę pažiūrėti kaip dirba ekspertai. Dėstytojo kolegos tuomet jam paaiškino, kad baigę studijas naujokai dar privalės išklausyti 6 savaičių įvadinius kursus ir tik tada galės dirbti policijoje tyrėjais. Deja, nuo 2015 m. įvadinių kursų nebeliko, nors tokių mokymų reikalingumą pripažįsta komisariatai.

Trečio kurso pabaigoje, atliekant praktiką prokuratūroje, didžiam studentų nusivylimui jie sužinojo, kad realiai dirbti galės tik vadovybės apsaugoje, kalėjime, gaisrinėje ir pan. Tiesa, kalėjime yra pareigybė, tirianti kalinių nusikaltimus, bet gauti šį darbą sunku. Taigi apie 50 šios studijų programos absolventų ir liko „ant ledo”: kas kur ieškojo darbo – net kavinėse. Dar jiems buvo siūlyta studijuoti magistrantūroje, bet daugelis svarstė: vėlgi pinigai, o kaip įsidarbinimo galimybės?

Į klausimą apie studijų kokybę Lukas atsako, kad norėjosi daugiau praktinio pritaikymo, nes dauguma paskaitų buvo gryna teorija, kuri kartais būna priešinga realybei. Būdavo tokių dėstytojų, kurie tiesiog skaitydavo knygas. „Mokėmės dirbti tyrėjais, o praktiką atlikome prokuratūroje. Per karjeros dienas siūlė eiti malšinti riaušių, kur galima dirbti ir po 12 klasių. Valstybei labai trūksta tyrėjų, bet finansuojama tik 10 procentų vietų,” – nesuvokiamus dalykus dėstė 22 metų jaunuolis, vis tik pasiryžęs ieškoti teisybės ir išsiuntęs savo raštišką skundą LR ministrui pirmininkui, Švietimo ir mokslo (ŠMM) ministrei, LR Vidaus reikalų ministrui bei Mykolo Riomerio universiteto rektoriui.

„Iš išdėstytos situacijos, į kurią esu papuolęs matyti, kad studijų programų aprašas, pagal kurį dauguma studentų renkasi studijas, yra sudarytas neatsakingai ir melagingai. Motyvuotas studentas iššvaisto savo lėšas, vertingą gyvenimo laiką ir išeina be galimybės įsidarbinti į trokštamą sritį. Norint pasiekti savo tikslą studentas turi dar kartą stoti į kitą mokymo įstaigą, atidedant galimybę dirbti darbo rinnkoje”, – tai ištrauka iš Luko Lipkevičiaus skundo.

Kas toliau?

Raštai išvardintoms institucijoms buvo išsiųsti šių metų sausio 9 d. Sausio 18 dieną visos suinteresuotos pusės, išskyrus patį Luką (!) gavo aiškinamąjį raštą iš MRU studijų ir mokslo prorektorės dr.Ingos Žalėnienės, kuriame iš dalies nesutinkama dėl klaidinančios informacijos: „Teisės ir ikiteisminio proceso bakalauro studijų absolventai turi pakankamą išsilavinimą rašte minimoms pareigoms užimti, bet tik po to, kai bus įvykdyti ir kiti Vidaus tarnybos statute nustatyti reikalavimai (reikalavimai įvardijami 7 straipsnyje: sveikatos būklė, nepriekaištinga reputacija, dalyvavimas įvadiniuose kursuose ir kita), kurie yra taikomi visiems pretendentams ir nėra studijų programų dalis.”

Keista, kad gerbiami akademikai berods nesuvokia, kad nepilna/netiksli informacija šiuo atveju ir yra sumaišties priežastis. 

„Norėtume pabrėžti, kad tikrai nesiekiame sąmoningai klaidinti ir kenkti mūsų būsimiems studentams. Nuoširdžiai dėkojame už argumentuotą kritiką ir įžvalgas – į jas visuomet operatyviai atsižvelgiame siekdami spręsti iškilusias problemas gerinant studijų kokybę”, – į mano konkrečius klausimus labai abstrakčiai atsakė MRU Komunikacijos skyriaus vedėjas Vaidotas Norkus.

Vis tik vasario 3 d. gautas atsakymas iš ŠMM viceministro Giedriaus Viliūno nuteikia kiek optimistiškiau.  Čia jau sutinkama, kad studijų aprašas yra neatskiriama studijų programos dalis ir aukštosios mokyklos viešinimo priemonė. Rašte ŠMM atstovas išsakė nuomonę pagal Studijų kokybės vertinimo centro, Policijos departamento prie VRM ir MRU pateiktus paaiškinimus: „Suprantama, ne visi stojantieji iš anksto žino konkrečius įdarbinimo policijoje reikalavimus, todėl negalima taip abstrakčiai Teisės ir ikiteisminio tyrimo proceso studijų programos apraše formuluoti absolventų profesinės karjeros galimybių, nenurodant, kad įgytas teisės bakalauro laipsnis nėra pakankama sąlyga įsidarbinti pareigūnu vidaus tarnyboje policijoje.“ ŠMM valdininkai sutinka, kad egzistuojantis prieštaravimas gali klaidinti stojančiuosius, tad dėkoja studentui už iškeltą problemą ir žada kreiptis į MRU dėl aprašo patikslinimo bei tarimosi su LR vidaus reikalų ministerija dėl šios studijų programos absolventų tinkamumo darbui vidaus tarnyboje. 

Ką gi, traukinys pajudėjo, bet kas iš to donkichotiškai besielgiančiam Lukui? Juk jis jau vis tiek savo 1300 eurų (tiek kainavo studijos) nebeatgaus. Jam, teisės bakalaurui, teliko viena išeitis: dar metus mokytis profesinėje įstaigoje – Lietuvos Policijos mokykloje…

„Tiesiog noriu, kad  jaunimas, besirenkantys šią studijų programą, nebūtų apgauti taip kaip aš. Akivaizdu, kad renkantis studijas negalima vadovautis aklai vien studijų programos aprašu. Reikia pasikonsultuoti su potencialiu darbdaviu – ar jis tave priims pabaigus vieną ar kitą studijų programą. Toks įspūdis, kad dalis programų kuriamos tik aukštųjų mokyklų pelnui…Tiesa, ŠMM atsakymas yra informatyvus ir atsako į mano iškeltus klausimus. Tačiau man svarbiausia ne atsakymas, o realūs veiksmai. Palyginus dabartinį studijų aprašą ir buvusį matyti, kad viceministras žodžio laikosi ir aprašas yra pakeistas,” – su palengvėjimu sako Lukas Lipkevičius.

Neišgalvotos istorijos

Ši skaudi biurokratų auka tapusio Luko istorija paskatino ir kitų studentų išpažintis. Deja, nepatenkintų ir nusivylusių studijomis ne tiek jau ir mažai Lietuvoje. Visų neišgalvotų istorijų net negalėčiau čia sutalpinti, bet kažin, ar jų balsas bus išgirstas…Tiesiog vieni keičia studijų kryptį, kiti – Alma mater, treti – šalį.

Dvidešimtmetė Evelina Nokaitė šiuo metu Ispanijoje dirba anglų kalbos mokytoja. Tam jai neprireikė ypatingo išsilavinimo, diplomo, o tik gerų žinių. Anksčiau mergina sportavo ir tikėjosi sieti karjerą su sportu, tad baigusi Raudondvario gimnaziją įstojo į Lietuvos Sporto universiteto Treniravimo Sistemų programą. Žinoma, prieš rinkdamasi skaitė daugybę studijų aprašų, tarėsi su bendraklasiais, šeimos nariais, mokytojais. Bet po trijų mėnesių atsisakė studijų. Kodėl?„Suvokiau, kad su tokia specialybe bus sunku rasti darbą, didelė konkurencija. Taip pat negalėjau sumokėti už studijas, kadangi įstojau į valstybės nefinansuojamą vietą. Labiausiai nuvylė tai, jog dar būnant mokykloje turi rinktis, ką nori veikti likusį gyvenimą. Ir tik pradėjęs studijuoti supranti, kad tai tau netinkama studijų sritis”, – aiškino ji. Universitetui mergina daug pretenzijų neturinti, nes įstaiga atsinaujinusi, netrūksta mokomosios literatūros, paslaugūs dėstytojai, nors pasigedo daugiau paskaitų ir dėmesio rimtesniems mokslams, moraliniam ugdymui. Deja, Evelinos nuomone, studentų balsas nelabai girdimas…Tad ji nuoširdžiai pataria abiturientams rinktis įvairius egzaminus, apsvarstyti keletą galimybių studijuoti ir be reikalo nesirinkti aukštojo mokslo.

O štai dvidešimt vienerių Lukas Dobrovolskis – profesionalus irkluotojas. Kaip ir Evelina, jis norėjo ateitį sieti su sportu, tad prieš rinkdamasis studijas tarėsi su treneriais, ieškojo informacijos internete. Anot jo, visi studijų aprašai yra standartiniai, gražūs, tik ateik mokytis. Tad nesunkiai, kaip perspektyvus sportininkas, įstojo studijuoti kūno kultūros Lietuvos edukologijos institute. Bet po pirmo pusmečio ketina mesti ir pereiti į bioinžineriją Vilniaus Gedimino technikos universitete. „Ne, dėstytojams priekaištų neturiu, bet man tiesiog tapo per lengva ir neįdomu, jaučiu, kad turiu didesnį potencialą, – prisipažįsta vaikinas. –  Mokykloje mokiausi gerai, ypač sekėsi biologija, chemija. Manau, kad pačiu laiku, prieš kokį mėnesį, suvokiau ko noriu. Bioinžinerijos studijų turiniu domėjausi, ir tikiu, kad būtent šios studijos patenkins mano poreikius, tikrai nebijau jokių kliūčių. Manau čia geresnės perspektyvos nei sporte.”

Pasak Luko, pateikiama studijų informacija tinklapiuose bei aukštųjų mokyklų mugėse yra bevertė, nes toli gražu neatspindi realybės. Jis siūlytų reitingus pagal specialybių perspektyvumą, nes dabar abiturientai renkasi bet ką arba klaidingai suvokia prestižiškumą. „Kokie paklausūs inžinieriai ar programuotojai geriau gyvens nei teisininkai ar vadybininkai. Ir tokių dalykų niekas nepasako”, – teigia studentas.  

Dvidešimtmetė Aistė Tumšytė pateko į valstybės finansuojamą vietą Vytauto Didžiojo universiteto Politikos ir diplomatijos fakultete. Dabar ji tuo džiaugiasi.  Bet po mokyklos baigimo tėvų paskatinta buvo pasirinkusi anglų filologiją, ir jau per pirmą savaitę nusivylė dėstytojais bei jų dėstymo būdais. „Man patinka rašyti, kurti, o čia dėmesys sutelktas į anglų kalbos mokymus, lyg pedagogiką, nes dalis studentų galbūt ruošiasi dirbti mokytojais, vertėjais. Man pasirodė nenaudinga ir sausa programa. Tiesą sakant, mūsų anglų kalbos mokytoja mokykloje buvo daug kompetetingesnė, įdomiau pateikdavo informaciją, – svarsto studentė. – Bet galbūt aš pati įstojau ne ten, kur reikėjo, tad antrą kartą rinkausi daug atidžiau, daugiau išklausiau jau studijuojančių atsiliepimų ir man čia daug įdomiau, esu patenkinta. Beje, VDU studentai gali kreiptis į referentes, kurios dažniausiai labai malonios ir padeda visais klausimais.“

Tame pačiame VDU fakultete studijuojantis dvidešimtmetis Daumantas Skinkys tai pat pakeitė studijų programą. Nors ir ilgai svarstė, ką rinktis po mokyklos baigimo, bet tik įstojęs į informatiką, suvokė, kad ilgai čia neužsibus. „Nesigailiu dėl praėjusių metų, jie buvo gana turiningi. Mokiausi prancūzų ir rusų kalbų, fotografijos, filmavimo, filosofijos ir kitų dalykų, kuriuos čia galima laisvai rinktis, – neslepia susižavėjimo universiteto liberalumu studentas. – Kai nesi iš anksto apsisprendęs, neišvengsi klaidžiojimo ir spontaniškumo. Bet man patinka, kad VDU neįspaudžia studentų į griežtus profesijos rėmus, suteikia platų išsilavinimą ir galimybę pirmus dvejus metus mokytis dalykų iš kitų fakultetų. Taip pat galima rinktis gretutines studijas.” 

Vaikino nuomone, tik tokiame universitete tampi pilietišku, sąmoningu, plataus akademinio išsilavinimo, ir gauni galimybę orientuotis greitai besikeičiančiame pasaulyje. Problema tai, kad Lietuvos universitetai gerokai nuleido kartelę ir priima visus, net ir didžiausius tinginius, kuriems galbūt vieta kolegijoje.

„Tai, kad studentai nusivilia studijomis, lemia daugelis faktorių – gal trūksta informacijos, gal visuomenės spaudimas, nuvertėję diplomai, nesėkmingos darbo paieškos”, – vardija Daumantas.

Bene daugiausiai kritikos studijoms pažeria retoką profesiją įgijusi ir pagal specialybę savanoriškai nedirbanti 25 metų Sandra (vardas pakeistas – aut.). Kauno technologijos universitete atsinaujinančiosios energetikos bakalauro studijas ji pasirinko dėl potraukio tiksliesiems mokslams ir studijų perspektyvumo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Prieš stojant tarėsi su tėvais, tačiau pasirinko pati. „Ši studijų programa buvo visiškai nauja, tad mūsų kursas buvo tarsi bandomieji triušiai. Mokėmės ganėtinai plačiai, palietėme platų spektrą atsinaujinančios energetikos šaltinių, tačiau, deja, nieko giliai neišnagrinėjome. Dėstytojai nebuvo pasiruošę, kai kurie tiesiog skaitydavo savo paskaitas, parengtas kitoms programoms, tik kitu pavadinimu. Nors krūvis buvo nemažas, mokėmės iš pasenusios medžiagos ir daugeliu atvejų „kaldavome“ visiškai nenaudingą informaciją. Dalis dėstytojų atrodė nesuinteresuoti mus bent šiek tiek sudominti, o vertinimas kartais prasilenkdavo su realybe. Žinoma, negaliu teigti, kad nieko neišmokau, tačiau manau, kad universiteto užduotys galėtų būti labiau siejamos su verslo interesais”, – įsitikinusi ji. Dar blogiau – buvusią studentę nuvylė tai, kad bakalaurinio darbo metu matėsi pažymių kvotos. T.y. panašu, kad komisija galėjo skirti tam tikrą kiekį aukštesnių įvertinimų, tam tikrą kiekį žemesnių.

Tiesa, problemomis aktyvi studentė dalinosi su fakulteto dekanu, studentų atstovybe ir jos dalinai buvo sprendžiamos. Vis tik abiturientams, besiruošiantiems studijuoti, ji patartų nepamiršti paklausių inžinerinių mokslų bei užsiimti papildoma visuomenine veikla. „Kuo platesnė jūsų patirtis, tuo esate patrauklesnis darbdaviui. Viskas priklauso tik nuo jūsų. Ant lėkštutės niekas nebus padėta, kad ir kur bebūtumėte. Tad siekite pačios geriausios savo versijos“, – pataria Sandra.

***

Beje, visi šnekinti studentai vieningai pasipiktino išskirtine Luko Lipkevičiaus istorija, galinčia gerokai pakenkti MRU reputacijai. Jų „klaidžiojimai“ ne taip brangiai kainuojantys ir mažiau skausmingi. Vis tik daugelis pabrėžia, kad Lietuvoje abiturientai patiria nemenką visuomenės, tėvų ar net mokytojų spaudimą rinktis aukštuosius mokslus iš karto po vidurinės baigimo. „Neverta rinktis profesijos, kol nesi visiškai įsitikinęs, ką nori veikti gyvenime. Beje, net ir aukštosios mokyklos diplomas mūsų šalyje negarantuoja darbo. O jeigu dar studijų metais patenki į nesuvokiamas biurokratijos ir abejingumo jauno žmogaus likimui džiungles, tai ko stebėtis, kad jaunimas emigruoja?“ – retoriškai svarsto pašnekovai.

Pridurčiau: ko stebėtis, kad ir šio straipsnio autorė emigravusi, ir jau antrus metus didžiam valdininkų siaubui skelbiasi nepriklausoma žurnaliste.

 

Asmeninės pašnekovų nuotraukos