Mane sudomino tai, kad žalia, jauki ir moderni Sandefjordo komuna pirmauja Norvegijoje privačių darželių skaičiumi. Šioje naujovėms atviroje Vestfoldo apskrities komunoje su 62.000 gyventojų galima rinktis iš 12 valstybinių ir net 35 privačių darželių. „Mano nuomone, privačiame darželyje daugiau įvairovės, kūrybiškumo, atsakomybės, o kainos panašios – apie 2500 kronų“ (apie 250 eur), – nedvejodama privalumus dėsto Sandefjordo vaikų darželio „Barnas have AS“ (pavadinimas išvertus ir yra „Vaikų darželis“) viena iš vadovių Eglė Gaasholt. Tai pirmoji ir kol kas vienintelė darbovietė, kurioje lietuvė per trylika metų įgijo nemenką pedagogikos bei vadybos kraitį.  

 

Darbas moteriai labai patinka dėl įvairiapusiškumo, kūrybiškumo, iššūkių, judėjimo ir bendravimo. Ir kuo toliau, tuo labiau, nes patirtis ir pasitikėjimas savimi leidžia nesunkiai spręsti problemas. Aprodydama vasarą remontuojamas darželio patalpas, ji su vos tramdomu pasididžiavimu prisimena istoriją ir dalijasi planais. „Tik be vaikų čia ne taip smagu, trūksta gyvybės“, – pasidabinusi Monos Lizos šypsena pasakoja pedagogė, išgyvenusi visus šio privataus darželio pokyčius. Su dabartine savininke Hilde Holm Ellingsen bei keturiolika personalo darbuotojų nusistovėję itin šilti santykiai neabejotinai prisideda prie darželio populiarumo ir šeimyninės atmosferos. Galbūt darželio reklamai pasitarnauja ir Eglės koncertai su neseniai įkurta muzikos grupe „Egles trio“?

Miesto centre stūksantis medinis dviaukštis – senutėlis, bet dar pakankamai tvirtas. Jame gyvenusių pasiturinčių norvegų dvasia smagiai susipynė su jaukiuose kampeliuose įsikūrusiais vaikiškais baldeliais, dirbtuvėlėmis, piešiniais ir visokiais kitokiais laimingos vaikystės rakandais. Šeimininkė užsimojo renovuoti namą pagal griežčiausius saugos reikalavimus, tad netrukus čia bus speciali šilumos, garso izoliacija, atskiri įėjimai į grupes, atnaujintos bendro naudojimo patalpos ir pan.  

„Man patinka, kad Hilde savo darželio viziją jau šeštus metus vysto nuosekliau ir profesionaliau nei ankstesni šeimininkai. Ji nesikiša į kasdieninį mūsų darbą, bet žino viską. Mūsų darželis ypatingas tautų įvairove (pusė vaikų yra atvykėlių atžalos) bei tuo, kad pirmoje vietoje yra kalba. Kalba, žodžiai – gyvenimo pagrindas. Kai ją įvaldai, paskui atsiveria ir kiti dalykai. Kad visi darželinukai kuo anksčiau gautų gerus kalbos pagrindus, atliekame testus. Dvimečius jau galime vertinti, ir su tais, kuriems reikia pagalbos, dirba atskirai samdomi specialistai.“

        

Žinoma, Norvegijos valdžia kelia aukštus reikalavimus programoms, higienos normoms darželiuose, bet pedagogams čia paliekama daug laisvės ugdymo metodų, dienotvarkės ir kitais klausimais. Ypač daug galimybių privačiuose darželiuose, kur kūrybiškumas liejasi visose srityse. Kaip muzikos pedagogė Eglė Gaasholt visur pasitelkia pagalbon muziką – ir pamokėlėse, ir renginiuose, ir įvairiuose projektuose. Tiesa, ji prisipažįsta, kad kai pradėjo čia dirbti – pirmoji užsienietė šioje įstaigoje – laisvės galimybių nesuvokė, nes tebuvo gyvi prisiminimai apie savo sovietinį darželį Lietuvoje, su daugybe reglamentų, aprašymų, režisūros, su fizinėmis bausmėmis. Iš Lietuvos parsivežusi Vilkaviškio vidurinės mokyklos brandos atestatą bei Vilniaus konservatorijos muzikos pedagogės diplomus, Eglė ne vienerias duris varstė ir papildomus mokslus krimto, kol pagaliau surado savo svajonių darbą. Ir jokia burtų lazdelė čia nepadėjo…

Ji žino, kad Lietuvos darželiuose nuo to laiko įvyko daug permainų, bet požiūris kas vaikams gerai, o kas ne, vis dar gerokai skiriasi. Tad ir komentuoti skirtumus vengia. „Tai juk skirtingi pasauliai, – tvirtina ji. – Čia net žodis gali prilygti smurtui, įžeidimui.“

      

Pasak pedagogės, jeigu tėvai namuose konfliktuoja, barasi, mušasi, vaikui tai vienaip ar kitaip atsiliepia. Beje, ne mažiau nei fizinis smurtas paveikia ir psichologinis smurtas. Norvegijoje labai griežtai vertinama tai, kas iš tiesų sugadina vaiko gyvenimą. Tai ne iš piršto laužtos teorijos, o daugybės metų specialistų studijų, praktikos, patirties sukauptos žinios, kuriomis nuolat dalijamasi įvairiuose kursuose, apmokymuose su pedagogais bei tėvais. Bendravimas ir bendradarbiavimas su vaiko teisių apsaugos tarnybomis čia seniai nusistovėjusi norma.

„Kai tiek metų dirbame šį darbą, nesunkiai skiriame situacijas, pastebime pasikeitusį vaiko elgesį, emocijas. Nespėliojame ir neturime tikslo kaltinti: pirmiausiai klausiame tėvų, su kokiomis problemomis jie susiduria. Juk būna, kad tai tiesiog vaiko fiziologiniai sutrikimai ir tuomet tėvams reikia rimtesnės pagalbos kitose institucijose. Bet jeigu vaikas papasakoja, kad tėvas muša mamą, tuomet laikomės griežtų instrukcijų: skambiname vaikų apsaugos tarnybai Barnevernet, ir tuomet vaikas dažniausiai paimamas, o vėliau aiškinamasi,“ – lyg ir nesudėtingą mechanizmą aiškina septynių žmonių grupei vadovaujanti darželio pedagogė.

      

Žinoma, daugelis tėvų labai bijo šių tarnybų, nes nežino, kad lietuvių baubu laikoma Barnevernet dabar dirba kiek kitokiais metodais. Anksčiau daug teisinių galių turinti tarnyba laikėsi griežtesnės politikos, o dabar dažniau lankosi šeimose, kad pabendrautų, pasidomėtų, kokios pagalbos reikia, nukreiptų į kitas institucijas, kursus, konsultacijas ir pan. Juk ne visi sugeba būti iš tiesų gerais tėvais, ne visi drįsta atvirauti su kokiais sunkumais susiduria ir daro klaidų. Pavyzdžiui, motina yra psichologiškai pervargusi ir norėtų pailsėti, tai Barnevernet randa šeimą, kuri paglobotų vaikus savaitgaliais. Arba finansiškai paremia, jei tėvai neišgali sumokėti už darželį.

      

Kai kuriuose Norvegijos regionuose vaikų darželiuose vietų tenka palaukti, bet ne Sandefjordo komunoje. Čia vietų užtenka, tik galbūt ne visuomet patenki į trokštamą darželį. Mano lankytas „Barnas have AS“ – nedidelis ir gana populiarus, tad darbuotojų nestebina atkaklumu pasižymintys piliečiai. Dabar darželį užpildo 50 vaikų: 20 mažiukų (nuo metukų) ir 30 didesnių. Nuo penkerių metų vaikai lanko priešmokyklinę grupę, kur sistemiškai mokomi kalbos, rašybos, matematikos, socialinio bendravimo. Beje, su mažaisiais dirba dar viena lietuvė asistentė Sandra, o tarp lankančiųjų – keturių lietuvių šeimų mažieji. Vienos mergaitės mama Erika Š. pasakojo šį darželį pasirinkusi būtent dėl dviejų lietuvių auklėtojų, gero vardo ir atmosferos. Ir nesigaili, nes susidūrus su kalbos barjeru, sulaukė logopedo pagalbos. Dukrai pradėjus geriau kalbėti norvegiškai, ji įsigijo daugiau draugių ir labai noriai lanko darželį. Ypač jai patinka žygiai į gamtą, kur galima viską liesti, rinkti, užuosti, tyrinėti ir pan.  

Paklausta apie mentalitetų skirtumus tarp įvairiataučių šeimų, pedagogė labai pedagogiškai paaiškina, kad skirtumai būna ir tarp pačių norvegų. Tėvai taip pat labai skirtingi, vieniems viskas įdomu, kitiems niekas neįdomu. Ir tai nepriklauso nuo tautybės. Na, gal kiek atvykėliams iš Afrikos ar arabų kraštų pradžioje sunku išaiškinti, kad čia, Norvegijoje, vaikai ištisus metus būna lauke arba eina į miškus, parkus, kalnus. Jiems miškas neatrodo saugi zona….  

Pabaigai Eglė Gaasholt priminė, kad iš tiesų Norvegijoje neseniai tapo norma lankyti darželį. Jos pačios vyras ir beveik visi jo bendraamžiai buvo auklėjami namuose savo mamų, taip vadinamų husmor. Tuomet tik „vargšai“ leido vaikus į darželius. Dabar vykdoma tokia šalies švietimo politika, kad teoriškai tai neprivaloma, bet praktiškai priverčia. Pabėgėliai net pašalpų negauna, jei vaikai nelanko darželio.

***

2016 metų duomenimis Norvegijoje:

  • 98 procentai vaikų lanko darželius
  • Iš viso yra 5980 darželių, iš jų 3191 privatūs
  • Vienam darbuotojui tenka 6 vaikai
  • Darželiams kasmet skiriama apie 40 milijardų kronų (apie 4 mlrd. eur)
  • Vienam darželinukui tenka apie 150 000 kronų (apie 15 000 eur)
  • Komuna skiria 15 procentų pajamų darželiams

Jurgita Jur

Autorės ir darželio nuotraukos