Mokyklų modernėjimo metas

Per mokinių pavasario atostogas pedagogai turėjo puikią progą susipažinti su švietimo inovacijomis: Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinėje mokykloje vyko respublikinė paroda „Moderni mokykla 2016, Kaunas“. Ugdymo plėtotės centras (UPC) kartu su UAB „Biuro pasaulis“, Garliavos A.Mitkaus pagrindine mokykla ir Kauno pedagogų kvalifikacijos centru surengė parodą, kurioje per dvi dienas įvyko 105 seminarai, diskusijos, praktiniai užsiėmimai mokytojams ir mokyklų vadovams. Renginius aplankė apie 2400 dalyvių. Pirmą kartą tokio pobūdžio paroda vyko ne sostinėje.

„Kodėl mūsų mokykloje? O kodėl ne? – klausimu į mano klausimą reagavo mokyklos direktorė Valė Urbelienė, – Ugdymo plėtotės centras jau senokai yra pagrindinis mokytojų kvalifikacijos paslaugų tiekėjas ir jie nusprendė mus pasirinkti. Žinoma, bet kokį renginį organizuojant rūpesčių užtenka, bet mes, pasitarę su kolektyvu, surizikavome. Juk čia gali vykti ne tik mokymosi procesas. Mokykla – pati geriausia erdvė, kur mokytojai jaučiasi natūraliai, kur ateina ir kitos mokyklos pamatyti, su kolegomis pabendrauti. Gal tik mažokai vietos? Čia mums dar viena nauja patirtis.“

  

„Kas yra moderni mokykla? Kurioje vyksta nepertraukiamas ugdymo procesas, teikiantis tokią švietimo kokybę, dėl kurios mes visi susitariame. Kur saugūs ir modernūs jaučiasi visi: mokiniai, mokytojai, administracija, tėvai.“ (Daiva Drungilienė) 

„Mes, mokytojai, turime būti modernūs su savo priemonėmis ir sukurti tokią ateitį, apie kokią svajojame.“ (Janina Stanaitienė) 

„Mokiniai visuomet modernūs, bet svarbu, kad ir mokytojai būtų tokie, bandantys vieni iš kitų mokytis. Moderni mokykla – tai bandymas sujungti įvairius dalykus į vieną ir gauti tau tinkamiausią produktą.“ (Neringa Reisienė) 

„Dabartinė mokykla privalo būti moderni, privalo būti žingsniu priekyje modernios visuomenės, nes mokykla formuoja rytdienos visuomenę. Bet kad mokytojai būtų visų priekyje, sistema turi sudaryti tam sąlygas. Kol kas tai tik švietimo sistemos siekis.“ (Dainius Joffė) 

Organizatorių viltys atsipirko su kaupu  

Į  mūsų pokalbį įsiliejusios parodos iniciatorės, UPC darbuotojos tvirtino, kad Litexpo parodų salėse jau keletą metų rudenį vyksta respublikinė paroda „Mokykla be sienų“. Panašus renginys organizuojamas ir Vilniaus Balsių gimnazijoje. Bet šį kovą išsipildė UPC direktoriaus Giedriaus Vaidelio svajonė, kad tokie renginiai pasiektų ir regionus. 

„Planuodami šią parodą, galvojome, kad bus skirta tik Kauno regionui. Bet tęsiant gražias parodos „Mokykla be sienų“ tradicijas nutarėme viešintis visuose regionuose, – pasakoja Ugdymo plėtotės centro IT skyriaus vedėja Daiva Drungilienė. – Mūsų tikslas – suburti mokytojus, kad pasidalintų gerąja ir blogąja patirtimi, pasimokytų. Mokyklos Lietuvoje nevienodos pagal programų dėstymo metodiką, technologijų įsisavinimą, tad čia puiki proga pasitikrinti. Stengėmės kuo plačiau pristatyti ikimokyklinio, formalaus ir neformalaus ugdymo, muziejų edukacines programas ir kitas temas. Beje, pristatant naująsias technologijas, nevalia pamiršti emocinės būsenos, fizinio, socialinio ugdymo.“

Pasidžiaugusi puikiai dirbančia UPC komanda bei partneriais ir lankytojų gausa, vedėja išsakė ir pastabų. Stebint abiejų dienų renginius, jai kilo mintis, kad būtų tikslinga organizuoti trumpus edukacinius renginukus po valandą ar dvi, kad mokytojai daugiau pamatytų, išgirstų. 

Parodoje dalyviai susipažino su šiomis švietimo aktualijomis:

• Geros mokyklos koncepcija, atnaujintomis lietuvių kalbos ugdymo programomis;
• Brandos darbu ir kitais naujais švietimo dokumentais;
• Mokinių pasiekimų ir ugdymo proceso gerinimu, remiantis standartizuotų testų, tarptautinių mokymosi pasiekimų tyrimų duomenimis bei taikant diagnostinį vertinimą;
• STEAM koncepcija ir plėtra, STEAM ugdymo veiklomis pradinėje mokykloje, nacionaliniais ir tarptautiniais ištekliais STEAM ugdymui;
• pilietiškumo skatinimo galimybėmis netradicinėse erdvėse;
• kūrybiškumo ugdymo galimybėmis;
• motyvacijos, savivertės stiprinimo metodikomis;
• praktiniu IKT taikymu ugdymo procese.

O taip pat, pasak organizatorių, lankytojai turėjo galimybę apžiūrėti inovatyvias ugdymo priemones ir įrangą, padedančias kurti modernią mokymo(si) aplinką. Istorijos mokytojai domėjosi muziejų siūlomomis švietėjiškomis programomis. Technologijų mokytojai – miniatiūriniais staklių modeliais, vis labiau pasaulį užvaldančiais dronais, 3D spausdintuvais. Jeigu pedagogų jau nenustebinsi interaktyviomis lentomis ar planšetiniais kompiuteriais, tai vis dar naujiena 3D bei robotų panaudojimo pamokose galimybės ar elektroninių knygų kūrimas drauge su mokiniais. 

O iš kurgi tokiam renginiui tiek lektorių? „Taip, lektoriai labai įvairūs: ir teoretikai, ir praktikai. Su kai kuriais esame pažįstami seniai, bet yra ir naujokų. Jie iš UPC vykdomų projektų bei asmeninių ryšių. Yra tokių, kurie patys pasisiūlė. O iš naujesnių temų galėčiau paminėti: pirmą kartą kalbėjome apie Geros mokyklos koncepciją, Brandos darbus, STEAM. Beje, patys mokytojai paprašė naujų temų. Dalyvių registracija parodė, kas aktualiausia, o kai kur nebuvo norinčių…“ – organizatorių rūpesčiais dalijosi UPC IT skyriaus metodininkė Edita Linkevičiūtė.

Pasižvalgius po auditorijas

2015 metais tapusi Metų mokytoja – Kuršėnų Pavenčių mokyklos anglų kalbos mokytoja ekspertė Staselė Riškienė parodos metu vedė du praktinius užsiėmimus. Ją maloniai nustebino dėmesys lektoriui, puikios darbo sąlygos, šiltas priėmimas bei pačių dalyvių smalsumas. Užsiėmimo „Nauji mobilumo iššūkiai ugdyme: el. knygos – skaityti ar ignoruoti?!“ dalyviai ne tik išbandė elektroninių knygų galimybes, bet ir geranoriškai prisijungė prie bendros veiklos: sukūrė po puslapį elektroninei knygelei „Moderni mokykla“, kurioje pasidalijo savo mintimis apie šiuolaikišką mokyklą ir renginį. 

Toks entuziazmas lektorę nuteikė optimistiškai, nes iki šiol pedagogai gana vangiai domėjosi šiomis naujovėmis. „Jau 45 metai pasaulyje kuriamos elektroninės knygos, kurios daugeliu atvejų yra ir patogesnės, ir pigesnės 30-50 procentų, bet Lietuvoje kaip nėra proveržio taip nėra. Graudu, reikia pokyčių. Juk mokiniai atsineša savo įrenginius, išmaniuosius telefonus, planšetes, galima dalintis tarpusavyje. Galėtų mokytojai aktyviau jas kurti, kartu su mokiniais.“ 

Dėmesio stoka tikrai negali skųstis 3D technologijas savo pamokose neseniai įvaldžiusi Garliavos A.Mitkaus pagrindinės mokyklos biologijos mokytoja metodininkė Janina Stanaitienė. Tiek kolegoms, tiek mokiniams jos vedami užsiėmimai neprailgsta. Mat, pasibalnojus nosį 3D akiniais, išties jautiesi kaip kino salėje, kur atrodo tuoj tuoj pačiupinėsi pulsuojančią širdį… Aišku, tai investicija: 3D projektorius kainuoja virš 700 eurų, mokymosi turinys apie 1100 eurų, pora 3D akinių apie 60-70 eurų, o dar reikalingas ir paprastas kompiuteris.

Pasak mokytojos, susipažinta su šiomis naujovėmis parodoje „Mokykla be sienų“ praėjusiais metais. Mokyklos taryboje kartu su tėvais nutarta pasinaudoti dviejų procentų lėšomis. Netrukus Garliavos A.Mitkaus pagrindinė mokykla tapo, berods, pirmąja Kauno rajone bei dešimtąja šalyje, įdiegusia 3D. 

„Dabartiniai vaikai yra išmanioji karta ir senieji pamokų dėstymo metodai tampa nepatrauklūs. Mano žiniomis, tam tikro amžiaus vaikai net mąsto vizualiai, erdviniu mąstymu. O čia visai kitas efektas. Taip spalvingai, vaizdžiai, aiškiai pademonstruoti kad ir širdies kraujagyslių sistemos veiklą plokštumoje būtų neįmanoma. Kitokie ir rezultatai, – tvirtina biologė. – Vaikai dabar manęs vis klausinėja – kada bus 3D pamokos? Bet tokie užsiėmimai vyksta ne kiekvienoje pamokoje, kad negadinti regėjimo. Kol kas tai naudojama tik biologijoje, bet gali būti chemijos, matematikos ir kitos pamokos. Tiesa, būna turinio klaidų, bet tiekėjai jas taiso nemokamai.“  

Pasak pašnekovės, tokių Europos šalių kaip Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos mokyklose atlikti 3D tyrimai parodė daug geresnius mokymosi rezultatus.

Apie technologijų teikiamus privalumus gali daug papasakoti ir Vilniaus inžinerijos licėjaus matematikos mokytoja metodininkė Neringa Reisienė. Prieš ketvertą metų kelių leidyklų paskatinta ji susidomėjo „Aktyvios klasės“ koncepcija. Ir štai drauge su aštuoniomis pedagogėmis tapo „Aktyvios klasės“ ambasadorėmis, dažnai besilankančiomis pedagogų reginiuose. „Mums visuomet smagu susitikti su kolegomis, pamatyti, kas skleidžia šią patirtį. Nuolat vyksta mūsų forumai, susitikimai, mokymai. Aktyvi klasė – kai mokomės aktyviai, bet čia aktyviausias mokinys. Turi būti įdomi, interaktyvi veikla, apklausos pulteliai, įdomios užduotys, nuorodos, metodologiniai mokymai – kas labai patinka mokiniams.“ Matematikė pripažįsta, kad be technologijų neįmanoma tokios klasės veikla, bet ir kai kurie senieji tradiciniai metodai gali tapti modernūs ir ženkliai palengvinti mokytojų darbą. „Aktyvių klasių“ mokyklų Lietuvoje yra virš 100.

Pagalbininkai 

Jei modernios valstybės pagrindu laikome modernią mokyklą, tai tokiai mokyklai turėtų rūpėti ne tik jų reitingai, akademiniai pasiekimai, bet ir gera atmosfera, tarpusavio santykiai. Šiuolaikiniame pasaulyje itin svarbiomis savybėmis tampa atvirumas, komunikabilumas, lankstumas, asmeninės gyvenimo prasmės susikūrimas. Ir jeigu nepakanka pedagogų kompetencijų, kviečiami specialistai iš kitų sričių. Ar jie tampa lygiaverčiais partneriais ar tiesiog vienkartiniais samdomais prašalaičiais?  

Sportinių šokių treneris Dainius Joffė jau 15 metų darbuojasi švietimo sistemoje. Jo darbų diapazonas labai platus: privati mokykla. mokomasis dalykas pradinukams, užklasinė veikla. Dar daugiau: jis ragintų aktyviau į šokius įsijungti ir pedagogus. „Šiuolaikinė visuomenė yra aktyvi, inovatyvi, ir šokis turėtų būti privaloma dalis, apjungianti sportą, meną bei visapusišką asmenybės ugdymą. Ne paslaptis, kad mokytojai turi daug bėdų, išgyvena stresus. Šokantis mokytojas, šokantis žmogus – patrauklesnis, geresnis, laisvesnis, bendraujantis, jaučiantis. Tai ypač svarbu tiems, kurie dirba su vaikais. Šokis visus sulygina ir apjungia.“

Štai kodėl šiai parodai šokėjas pasiūlė temą „Šiuolaikinis mokytojas – tai mokytojas, šokantis salsa“. Su šia savo sukurta programa D. Joffė dirbęs Kopenhagoje ir dalyvavęs ne vienoje parodoje. Ir tikrai: užsiėmimo dalyviai skirstėsi įraudę ir besišypsantys… 

Koučingo specialistė Asta Blažinskienė prisipažino tokioje parodoje buvusi pirmą kartą, nors kaip konsultantei jai tekę susidurti su mokytojais, mokiniais, tėvais. Švietėjiška informacinė pagalba reikalinga konsultuojant karjeros klausimais, bendraujant su tėvais, vedant tėvų susirinkimus ir kitose srityse. Dabar jau daugelis žino, kas yra koučingas ir kokie metodai, bet kaip pritaikyti praktikoje, dar iššūkis. „Pastebėjau, kad mokyklose vienu metu vyksta labai daug projektų ir administracija nenori imtis naujų. Dažni argumentai „neturime galimybių, dideli krūviai, trūksta lėšų“. Būna, kad pasibaigus projektui, baigiasi ir ryžtas, vėl ima viršų rutina. O papildomos energijos nėra… Tiesa, daugėja susidomėjusių, entuziastingų, pasirengusių pokyčiams ir tikinčių vaikais pedagogų,“ – džiaugiasi pašnekovė. 

Į klausimą kodėl parodai parengusi temą „Kaip mokykloje susikurti ramybės salelę“, koučingo specialistė patikino, kad tai itin aktualu. „Daug dirbu su vaikais, matau, kokie jie sutrikę, pasimetę. Mokykloje labai intensyvus gyvenimas, daug pokyčių, emocijų, triukšmo. O jei dar ir mokytojai sukaustyti – tai neabejotinai atsiliepia ir jo darbui su mūsų vaikais. Tai lyg mažieji stresai, kurie kaupiasi, anksčiau ar vėliau sprogsta, ir veikia sveikatą. O galima ugdytis, kūrybiškai stengtis, nepasiduoti mokinių provokacijoms. Kol kas švietime daug nurodymų, nukreipimų. Gal jų ir negalime pakeisti. Tai gal keiskime mokytojų nuostatas? Ramybės salelė labai reikalinga.“

Kaip valdyti stresą – bene populiariausios temos ne tik šioje parodoje. „Nusprendžiau ir aš pats gauti streso energijos ir tuo pasinaudoti, – juokauja pirmą kartą su pedagogais susitikęs sertifikuotas sveikatingumo ir streso valdymo treneris Lukas Mackevičius. – Visų profesijų atstovams principai galioja tie patys. Streso valdymas reikalingas ir mokiniams, ir mokytojams. Pedagogai tikrai yra labai išsilavinę žmonės. Ir kaip gali netikėti, jei jie skundžiasi didele įtampa darbe, nes turi įtikti ne tik mokiniams, bet ir tėvams.

Svarstant jų problemas akademiniame kontekste, galėčiau štai ką pasakyti: švietime prasidėjo tokia suvokimo transformacija, kad centras yra nebe mokytojai, o mokiniai. Mūsų mokiniai, studentai – yra mūsų KLIENTAI, patinka tai mums, ar ne. Ir ne tik švietime, bet sakykime, ir sveikatos srityje. Kol neišmoksime dirbti suvokiant, kad tai mūsų klientai – tol niekas nesikeis. Senasis požiūris dar gajus, tad labai sveikinu šios parodos iniciatyvas, griaunant ydingas nuostatas.“ 

  

  

Milenos Koles ir organizatorių nuotraukos